“Vieną gražią vasaros dieną demokratinėje šalyje susitinka prezidentas ir generalinis prokuroras. Pastarasis informuoja prezidentą, kaip sekasi tirti didžiausią turto iššvaistymo bylą per visą tos demokratinės šalies istoriją. Atrodytų, visi demokratinės šalies gyventojai turėtų būti patenkinti - vieni dėl to, kad dešimtženkles sumas ginčijanti byla eina į pabaigą, kiti dėl to, kad pagaliau valstybinio turto švaistytojai bus nubausti, treti dėl to, kad prezidentas nenuleidžia negirdomis rezonansinės bylos, ir t.t.
Bet demokratinė šalis puiki tuo, kad joje visada rasis ir nepatenkintųjų. Konservatoriai vis rečiau būna kuo nors patenkinti. Jei pusmetį dirbantis demokratinės šalies prezidentas užsimano susipažinti su dvejus metus tiriama byla, konservatoriams atrodo, kad jis tą bylą ir inicijuoja. Maža to, konservatoriai įsitikinę, kad prezidentas taip elgiasi visiškai nedemokratiškos Baltarusijos valdovo pavyzdžiu. Tarsi demokratinėse šalyse prezidentai niekada nebūtų susitikę su prokurorais, o panašūs susitikimai būtų nedemokratinių šalių ryškus bruožas. Konservatoriškasis demokratijos suvokimas mums sufleruoja, kad prezidentas bus geras ir visiems vienodai teisingas tik tuomet, kai nesusitikinės su prokurorais ir, ginkdie, nesikalbės su jais apie milijardinių iššvaistymų bylas. Tenebūnie ir viešų teisėsaugininkų ataskaitų demokratinės šalies parlamentui. Tuomet ir konservatoriai bus patenkinti.
Tad kuo remiasi konservatoriai, kaltindami prezidentą R. Paksą politizuojant "Mažeikių naftos" turto iššvaistymo bylą? Prezidento susitikimo su generaliniu prokuroru faktu? O gal tuo, kad kaltinimai gali būti pareikšti ir porai buvusių konservatorių ministrų?
Su bylos politizavimo prielaida galima būtų sutikti, jei kaltinimai būtų pareikšti išimtinai konservatoriams, ir daugiau nei dviems. Šiuo atveju būtų sunku patikėti, kad byloje įtariami "Williams" vadovai buvo spėję tapti Tėvynės sąjungos nariais.”