Aukštaitijos klubo vadovai rizikuoja pasikvietę latvį, kuriam tik 32 metai. Tačiau jie įsitikinę, kad „braliukas“ yra labai talentingas treneris ir sėkmingai perims esafetę iš Kazio Maksvyčio.
Specialistas iš Latvijos, su kuriuo sudaryta dvejų metų sutartis, yra net penkeriais metais jaunesnis už „Lietkabeliui“ toliau atstovausiančius brolius Kšyštofą ir Darjušą Lavrinovičius. Už A. Štalbergą vyresnis ir kitas Panevėžio ekipos žaidėjas Gintaras Leonavičius.
„Lietkabelio“ vairininkas anksčiau buvo Liepojos, Valmieros (Latvija), Nikolajevo MBC (Ukraina), Žemutinio Naugardo „Nižnij Novgorod“ (Rusija), Latvijos jaunimo (iki 20 metų) vyriausiųjų trenerių asistentu.
Ne visi žino, kad A. Štalbergas kaip vyriausiasis treneris su šio amžiaus Latvijos nacionaline komanda 2013 metais tapo Europos vicečempionu. Tada latviai tik finale nusileido italams, kuriuos buvo įveikę antrajame etape. Tuomet Latvijos rinktinėje nebuvo supertalentingų krepšininkų – pirmaisiais smuikais griežė Janis Berzinis, Ingusas Jakovičius, Kasparas Vecvagaras.
Su A. Bagatskiu A. Štalbergas Rusijoje Eurolygos turnyre treniravo tokius garsius žaidėjus kaip Tayloras Rochestie, Trey‘us Thompkinsas, Artiomas Parachovskis, Tarence‘as Kinsey.
„Braliukas“ vadinamas ne tik gabiu treneriu, bet ir nuostabiu pašnekovu. Jis praėjusį sezoną buvo išrinktas geriausiai su žiniasklaida bendraujančiu VTB Jungtinės lygos treneriu. Įsitikinau, kad ne veltui. Kalbėjomės pusantros valandos. Tikriausiai būtume bendravę dar valandą, bet nebenorėjau varginti stratego po seminaro treneriams Kaune, kur latvis vedė du užsiėmimus: „Darbas su sunkiaisiais puolėjais ir „centrais“ bei „Metimo tubulinimo aspektai“.
-Kodėl pasirinkote Panevėžio komandą?
Žinau, kad tai labai pajėgus klubas. Ne veltui jis praėjusį sezoną pateko į LKL finalą. Lietuvos krepšinis yra aukščiausio lygio, pajėgus ir LKL čempionatas. Man svarbu ir tai, kad komanda žais Europos taurės turnyre. Kai paskambino „Lietkabelio“ direktorius Mantas Ignatavičius, tiesiog pajutau, kad šis pasiūlymas kaip tik man. Daugelis Panevėžio komandos žaidėjų yra patyrę, o su tokiais dirbti lengviau. Be to, dirbsiu šalia namų.
-O kur gyvena šeima?
Liepojoje. Žmona su vaikais galės dažnai lankytis pas mane. Turiu tris vaikus: dvi dukteris - vienerių metų Karoliną, šešerių Šarlotą ir ketverių metų sūnų Artūrą.
-Ar su kuo nors konsultavotės prieš priimdami sprendimą persikelti į „Lietkabelį“?
Pakalbėjau su Ainaru Bagatskiu. Jis pareiškė, kad reikia kuo greičiau priimti tokį puikų pasiūlymą.
-Tačiau jūs netekote galimybės toliau darbuotis A. Bagatskio asistentu Latvijos rinktinėje. Ar neapmaudu?
Tikrai ne. „Lietkabelio“ vadovai norėjo, kad visą dėmesį sutelkčiau klubui. A. Bagatskiui tai pasirodė normalu. Ačiū jam už supratingumą.
-Kokie dar klubai jus kvietė į savo gretas?
Dar dvi ekipos – viena Latvijos, kita iš užsienio. Pastaroji žais FIBA Čempionų lygoje.
-Kodėl su jumis nepratęsė kontrakto Žemutinio naugardo „Nižnij Novgorod“ klubas? Ar tam turėjo didelės įtakos tai, jog nepatekote į VTB jungtinės lygos atkrintammąsias varžybas?
Po sezono klubo vadovai man nepriekaištavo, jog nepatekome tarp aštuonių stipriausiųjų. Mums trūko tik vienos pergalės. Tačiau vadovai sakė, jog yra nepatekinti, jų manymu, per menku jaunųjų ekipos krepšininkų tobulėjimu. Vis dėlto aš manau, kad jei būtume patekę į antrą varžybų etapą, būčiau likęs vyriausiojo trenerio poste. Spėju, kad klubo rėmėjai nusivylė rezultatu VTB lygoje.
-Kodėl nepavyko prasibrauti į atkrintamąsias varžybas?
Po 2015-2016 m. sezono klubo biudžetas sumažėjo 30-40 proc. Komandoje nebeliko Semiono Antonovo, Dmitrijaus Chvostovo, Jevgenijaus Baburino, Vladimiro Ivlevo ir kai kurių kitų pajėgių žaidėjų. Klubo valdžia pareiškė, jog pradedamas naujas ciklas, kuriame svarbiausia ugdyti jaunus, daugiausia 1994-1995 m. gimusius krepšininkus. Praėjusį sezoną mus smarkiai retino traumos – kurį laiką negalėjo rungtyniauti vieni iš lyderių – Ivanas Strebkovas, Piotras Gubanovas, taip pat Aleksandras Gudumakas.
Komandą tada tempė legionieriai iš JAV, bet jų pastangų nepakako. Ne vieną mačą pralaimėjome paskutinėmis minutėmis ar sekundėmis. Pristigo patirties. Mūsų ekipa buvo pati jauniausia VTB pirmenybėse. Mano nuomone, klubo vadovams šiek tiek pritrūko kantrybės palaukti ilgiau – per vieną sezoną jaunimui smarkiai patobulėti sudėtinga. Tačiau apskritai Rusijoje man buvo labai gera patirtis.
-Ar Rusijoje nevėlavo atlyginimai?
Vėlavo, kartais ir tris mėnesius, bet vėliau su visais buvo atsiskaityta.
-„Lietkabelyje“, ko gero, uždirbsite gerokai mažiau nei Žemutiniame Naugarde?
Tik šiek tiek mažiau (tv3.lt, žiniomis Rusijoje A. Štalbergas uždirbdavo 8 tūkst. JAV dolerių per mėnesį, o Panevėžyje gaus 6 tūkst. eurų).
-Kokių dar sunkumų patyrėte Rusijoje?
Žemutiniame Naugarde maždaug dešimt dienų kiekvieną žiemą būna 35 laipsniai šalčio. Neretai automobilio neužvesdavau. Arenoje, kurioje žaidėme, būdavo šalta. Toje salėje rungtyniauja ir ledo ritulio klubas „Torpedo“. Mes įpratome, bet varžovams būdavo nelengva. Kartais vargino ilgi skrydžiai, pavyzdžiui, į Krasnojarską, Astaną.
-Ar neteko susidurti su teisėjų neobjektyvumu. Kalbama, kad daugelis arbitrų nuolaidžiauja CSKA klubui, kurio vadovai turi milžinišką įtaką Rusijos krepšinyje.
VTB Jungtinėje lygoje CSKA ir taip gerokai stipresnė už likusias komandas. Nemačiau, kad teisėjai „užmuštų“ kurią nors ekipą. Klaidų pasitaikydavo, netgi tokių, kurios nulemdavo rungtynių baigtį. Ir mes dėl to kartais nukentėdavome, bet arbitrai – ne robotai.
-Kodėl labai anksti baigėte krepšininko karjerą? Juk atstovavote ir Latvijos rinktinei, galėjote siekti aukštumų ir klubiniame krepšinyje.
Sportbačius ant vinies pakabinau, kai man buvo 26-eri. Tiesiog nusibodo žaisti krepšinį, panorau tapti treneriu. Tuomet Liepojos klubo vadovai pasiūlė tapti vyriausiojo trenerio asistentu. Taip viskas ir prasidėjo.
-Kokį krepšinį propaguojate?
Tai priklausys nuo to, kokius žaidėjus turėsime. Idėjų turiu. Mačiau daug „Lietkabelio“ rungtynių iš praėjusio sezono. Aišku, tai bus kitoks krepšinis nei tas, kurį demonstravo „Nižnij Novgorod“. Toje komandoje dominavo jaunimas, o Panevėžyje nemažai patyrusių krepšininkų, veteranų. Praėjusį sezoną su Žemutinio Naugardo ekipa Europos taurės turnyre dukart įveikėme „Lietkabelį“, nes stengėmės demonstruoti itin greitą krepšinį ir varginti varžovus. Tai pasiteisino.
-Daugelis trenerių akcentuoja, kad jiems svarbiausia gynyba. O jums?
Man irgi labai svarbu, bet didžiulį dėmesį skiriu ir puolimui. Man patinka kurti derinius, leisti žaidėjams nemažai improvizuoti. Panašiai daro treneris Antanas Sireika. Tačiau, žinoma, turi būti ir žaidimo rėmai. Aš ne tas treneris, kuris sezoną pradeda, tarkim, su 20 derinių ir juos naudoja visą sezoną. Tai man nepriimtina. Tokiu atveju varžovai gali lengviau išanalizuoti komandos žaidimą. Žemutiniame Naugarde sezoną pradėjome turėdami apie 30 derinių, o jo pabaigoje iš jų liko tik apie 10. Palikau tas kombinacijas, kurios buvo efektyvios viso sezono metu. Beje, man be galo svarbu išnaudoti pranašumus aikštėje (vadinamuosius mismatch), taip pat kuo daugiau atkovoti kamuolių puolant.
-Ar dabartiniai panevėžiečių priekinės linijos žaidėjai yra pajėgūs tą padaryti? Praėjusį sezoną atkovoti kamuoliai buvo „Lietkabelio“ Achilo kulnas.
Žinau. Dar ieškome atletiško sunkiojo krašto puolėjo. Džiaugiuosi, kad į klubą atėjo vidurio puolėjas Vaidas Čepukaitis. Jis turėtų pagerinti kovą dėl atšokusių kamuolių.
-Ar jūsų treniruotės ilgos ir sunkios?
Nelengvos, bet netikiu tokių treniruočių, kurios trunka tris valandas, efektyvumu.
-Ar jums labai svarbus „mikroklimatas“ komandoje?
Be abejo. Svarbu, kad krepšininkai ir už aikštės ribų kartu praleistų dalį laiko. Žemutiniame Naugarde legionieriai kurį laiką laikėsi atskirai nuo kitų žaidėjų, bet paskui viskas susitvarkė.
-Man susidarė įspūdis, kad jums trūksta griežtumo?
Netiesa. Moku būti ir piktas, kai reikia. Pamenu, kai praėjusį sezoną per dvikovą su „Gran Canaria“ namie mano auklėtiniai dukart iš eilės prarado kamuolį prieš varžovų spaudimą, pratrūkau kaip reikiant. Buvau keliskart paaiškinęs prieš tai, kaip reikia įveikti tą presingą, bet žaidėjai vėl priėmė neteisingus sprendimus. Tą epizodą, kur netramdžiau emocijų, parodė ir „Eurosport“ kanalas. Po rungtynių stengiuosi su krepšininkais palaikyti žmogiškus santykius.
-Kaip baudžiate žaidėjus, jei matote, kad rungtynių metu jie neatiduoda visų jėgų?
Kartais Žemutiniame Naugarde treniruodavomės šeštą valandą ryto. Taip nusprendžiau, nes man labai nepatiko, kaip mano auklėtiniai kai kuriuose mačuose atsainiai gynėsi vienas prieš vieną.
-Gal prieš treniruotes žaidėjus tikrinate alkotesteriu kaip Tomas Pačėsas?
Tikrai ne (juokiasi). Manau, jog taip perlenkiama lazda. Reikia iš karto tinkamai pasirinkti žaidėjus ir žinoti jų charakterį. Aš niekada nerengiu treniruočių per šventes. Manau, jog nežmoniška atimti iš jų šventines dienas. Kartais krepšininkai prastai rungtyniauja, nes juos kankina įvairios problemos. Stengiuosi su jais kalbėtis akis į akį. Vieno „Nižnij Novgorod“ legionieriaus paklausiau, kodėl jis aikštėje atrodo lyg nesavas. Paaiškėjo, kad rimtų sveikatos problemų turėjo jo motina. Leidau tam užsieniečiui kuriam laikui išvykti namo. Kai mama pasveiko, jis vėl pradėjo žaisti labai gerai.
-Kada pradėsite treniruotis? Kokie klubui keliami tikslai?
Pradėsime rugpjūčio 14 dieną. LKL čempionate uždavinys – kovoti dėl prizinės vietos, o Europos varžybose – patekti į antrą etapą.
-Europos čempionate įspūdingos sudėties bus Latvijos rinktinė su Kristapu Porzingiu priešakyje. Ar ji gali iškovoti medalius?
Manau, kad taip. Gaila, kad dėl įvairių priežasčių komandai tikriausiai negalės padėti trys pajėgūs priekinės linijos žaidėjai – Anžejus Pasečnikas, Kasparas Berzinis, Ronaldas Freimanis.
-Ar stebite NBA varžybas?
Kai turiu laiko, pasižiūriu. Ypač man patinka „Boston Celtics“ žaidimas. Šis klubas demonstruoja taktiškai brandų krepšinį. Žaviuosi trenerio Brado Stevenso idėjomis ir sumanumu.
-Ką veikiate laisvalaikiu?
Labai mėgstu gaminti valgį, įvairiausius patiekalus. Ypač patinka virti barščius. Tai mano firminis patiekalas. Vaikams nuolat ruošiu pusryčius.
-Tai jūs gaminate geriau už žmoną?
Na, taip. Bet ji man padeda. Pavyzdžiui, bulves nuskuta (juokiasi).
-Puikiai kalbate angliškai ir rusiškai. Ar neketinate mokytis lietuvių kalbos?
Ketinu. Paskaitinėju Lietuvos naujienų portalus, kur rašoma apie krepšinį. Esmę jau suprantu. Latvių ir lietuvių kalbose yra daug panašių žodžių. Planuoju nusipirkti didelį žodyną ir mokytis lietuviškai kalbėti. Kai Lietuvoje žaidė, o vėliau treneriu dirbo Robertas Štelmaheris, jis išmoko lietuvių kalbą. Turiu iš ko imti pavyzdį.
-Mokėtės JAV Evansvilio universitete. Kokia jūsų specialybė?
Esu politologas. Politika labai domiuosi, bet politinių įvykių viešai žurnalistams nekomentuoju (juokiasi).
