Apie Ukrainoje įvykusius prezidento rinkimus ir neseniai šalies vadovu inauguruotą Viktorą Janukovičių rašyta nemažai. Politikos apžvalgininkai spėjo aptarti daugumą su paminėtais politiniais įvykiais susijusių aspektų, tačiau vieną jų visgi praleido, arba, mano manymu, skyrė jam nepelnytai mažai dėmesio. Turiu galvoje V. Janukovičiaus sugebėjimo laikytis publikoje lygį ir kitus panašius aspektus, kurių svarbumas ne visada akcentuojamas.
Tačiau pradėsiu šį pokalbį iš toli, net nuo XVII amžiaus. Artūras Tereškinas, rašydamas apie Abiejų tautų Respublikos vadovo įvaizdžio ypatumus savo esė „Valdovo kūnas: įvaizdžiai ir jų paslaptys (XVI a. pabaiga – XVII a.)“ nurodo: „Nors ir tarnaudami Respublikai bei jos piliečiams, valdovai turėjo tai, kas eiliniam piliečiui nepriklausė: simbolinę galią. Tropai, vartojami apibūdinti karališkus asmenis (valdovas kaip savo valdinių ganytojas ir tėvas, kaip karalystės siela ir širdis, kaip vaisiaus odelė, padengianti vaisiaus vidų ir šitokiu būdu ištaisanti visus Respublikos trūkumus etc.) liudija apie stiprią simbolinę investiciją į anuometinę valdovo instituciją“ (cituojama pagal: Tereškinas, Artūras. Kūno žymės: seksualumas, identitetas, erdvė Lietuvos kultūroje. Vilnius, 2001, p. 46). Čia pat kalbama apie „politinio valdovo kūno“ ir realaus jo kūno santykį bei įtaką tuometiniams politiniams procesams: „XVII amžiaus retorika ir ritualas siejo materialų karaliaus kūną su metaforiniu valstybės kūnu. <...> Dėl to nenuostabu, kad net gamtinis karaliaus kūnas veikęs politinį valstybės kūną. Karaliaus fizinė sveikata, pavyzdžiui, buvusi neatskiriama nuo Respublikos gerovės: nuo valdovo sveikatos priklausiusi jo valdų bei valdinių sveikata“ (p. 52 – 53).
Atrodytų, kaip gali būti susiję XVII amžiaus Respublikos piliečių įsivaizdavimai apie valdovo kūną ir šiuolaikinis politinis diskursas? Logiškai mąstant, per praėjusius šimtmečius viskas turėjo pasikeisti, tačiau žmogiškojoje psichologijoje, sakyčiau, išlieka tam tikri pastovūs principai. Žinoma, šiandien bet kurio politinio vadovo simbolinė galia yra žymiai menkesnė negu viduramžių monarcho, tačiau ar ji yra visiškai išnykusi? Rimtai pagalvočiau, prieš atsakydamas į šį klausimą. Šiandien vadovai, atstovaujantys ir reprezentuojantys šalį, savotiškai atstovauja ir reprezentuoja ir savo šalies piliečius, o tai reiškia, jog simbolinė piliečių, valstybės ir jos vadovo sąsaja vis dar egzistuoja. Prisimenant ne tokią nutolusią istoriją, galima būtų teigti, jog antrojo Rusijos prezidento Vladimiro Putino atėjimo į valdžią sėkmę be kitų veiksnių sąlygojo ir jo fizinės būklės pranašumas, lyginant su nusilpusiu ir pasiligojusiu pirmuoju šalies prezidentu Borisu Jelcinu. Naujuoju gana jaunu, stipriu ir žvaliu šalies vadovu tada, 2000 metais, džiaugėsi dauguma Rusijos gyventojų, jį palankiai vertino ir kiti užsienio šalių vadovai (tiesa, tada dar niekas nenumanė, jog V. Putinas įstums Rusiją į naują autoritarizmo erą).
Grįžtant prie neseniai inauguruoto Ukrainos prezidento, reikėtų pažymėti, jog jo įvaizdis be jokių abejonių yra svarbus jo šalies piliečiams (pastarieji prezidento rinkimai didžiąja dalimi kaip tik ir buvo „įvaizdžių karu“ – „prorusiškas“ Janukovičius prieš „provakarietišką“ Timošenko). Iš šios pusės tenka užjausti Ukrainos gyventojus, taip pat ir tuos, kurie balsavo už V. Janukovičių. Su fiziniu naujojo Ukrainos prezidento kūnu, kiek galima vertinti, viskas yra gerai, tačiau jo politinis kūnas turi vieną svarbią ir ganą skausmingą negalią – tai yra retoriniai V. Janukovičiaus sugebėjimai.
Pasakyti, jog viešas kalbėjimas yra silpnoji dabartinio Ukrainos prezidento vieta, reikštų nepasakyti nieko. V. Janukovičius per gan trumpą laiką, praėjusį nuo pirmo prezidento rinkimų turo iki šios dienos, sugebėjo sukurti keletą anekdoto vertų frazių. Pavyzdžiui, kalbėdamas televizijoje, jis pavadino rusų klasiką Antoną Čechovą „didžiuoju Ukrainos poetu“. Teisingumo dėlei reikėtų pasakyti, jog per savo gyvenimą A. Čechovas yra sukūręs keletą nerimtų poetinių eilučių, kurios, iš esmės, neturi jokios meninės vertės. Suprantama, jog pasaulinę šlovę jam atnešė ne tai, o jo sukurtos pjesės (Rusijoje labai mėgiami ir A. Čechovo prozos kūriniai). Tačiau žymiai linksmiau skamba istorija, kaip dabartinis Ukrainos prezidentas, o tada dar tik kandidatas, susitiko su savo rinkėjais Lvove. „Čia susirinko geriausias nacijos genocidas“, – pareiškė jis apstulbusiai publikai. „Genofondas“, – paskubėjo pataisyti savo šefo akibrokštą vienas iš V. Janukovičiaus padėjėjų. „Ir genofondas taip pat“, – sutiko būsimas Ukrainos prezidentas. Po šio atvejo tai, jog pirmojo savo vizito į užsienį metu V. Janukovičius, duodamas interviu televizijos kanalui „Euronews“, supainiojo Kosovą su Juodkalnija, o Šiaurės Osetiją su Pietų Osetija (taip parodydamas, jog nesigaudo ne tik literatūroje ir tarptautinių žodžių vartosenoje, bet ir geografijoje), skamba net kiek nuobodžiai.
Kalbant iš politinio valstybės ir jos vadovo kūno tapatumo teorijos pozicijų, ukrainiečiams turėtų būti itin nesmagu dėl savo dabartinio prezidento. V. Janukovičiaus „politinis kūnas“, kalbantis nesąmones, savotiškai paverčia neraštingais visus Ukrainos gyventojus, reprezentuoja šalį kaip neapsišvietusią ir atsilikusią. Tegul tai tik psichologinė iliuzija, bet ji gali būti labai stipri. Šiuo atveju Ukrainos piliečiams galima patarti tik viena – apsišarvuoti kantrybe ir, svarbiausia, sveiku humoro jausmu. Kas gali žinoti – gal „janukovičizmai“ kada nors nukonkuruos „bušizmus“ – garsiąsias buvusio JAV prezidento Georgo Busho-jaunesniojo frazes.
Viktor Denisenko
