Po šiokios tokios pertraukėlės ir toliau tęsiame Simono Kuperio straipsnių serijos apie politinį futbolą pristatymą. Šį kartą mūsų dėmesio centre buvęs Kolumbijos rinktinės vartininkas Rene Higuita, kuris tapo puikiu pavyzdžiu, kaip Kolumbijoje siautėję narkotikų karai įsiskverbė į žmonių gyvenimus.
R. Higuita jau praėjusiame amžiuje tapo tikra futbolo legenda. Tačiau šių metų pavasarį jis vis dar žaidė futbolą. Vartininkas atstovavo mažam šiaurės Kolumbijos miestelio klubui, rungtyniaujančiam antrajame divizione. „Pirmiausia aš turėjau atlaikyti iššūkį būdamas jauniausiu profesionaliu futbolininku Kolumbijoje. Dabar aš esu seniausias“ – teigia ekstravagantiškos išvaizdos R. Higuita, kuriam dabar yra 41 metai.
Jose Rene Higuita Zapata gimė 1966 metais Medeline. Tiek gimimo laikas, tiek vieta patys savaime buvo tragedija. Būtent tuo metu, kai gimė R. Higuita, Kolumbijoje siautėjo kokaino ir pilietiniai karai. Kadaise viena iš turtingiausių bei didžiausią vidurinę klasę turinčių valstybių tuo metu buvo giliame nuosmukyje. Beje, kalbama, kad šeštajame dešimtmetyje Kolumbija turėjo turtingiausią pasaulyje futbolo lygą.
Nuo septintojo dešimtmečio šalyje gaminamas kokainas vis didesniais kiekiais buvo išvežamas į JAV. Medelino kartelis užvaldė didžiąją šios prekybos dalį. Kolumbijoje įsigalėjo smurtas. Prasidėjo politinės partizaninės kovos. Skelbiama, kad nuo kiekvieno dolerio, gauto iš prekybos kokainu, mažiausiai 10-15 centų būdavo skiriami kairiosioms ar dešiniosioms Kolumbijos partizaninėms grupuotėms finansuoti.
R. Higuita, kurį išaugino močiutė, tapo neeiliniu vartininku. Futbolininko karjera sutapo su auksiniu Kolumbijos rinktinės ir „Atletico Nacional“ klubo amžiumi. Su šiuo klubu R. Higuita 1989 metais tapo Pietų Amerikos klubinių komandų čempionu. Negana to, fanai tiesiog garbino šį vartininką, nes atrodė, jog aikštelėje jis rungtyniauja tik dėl savo malonumo.
Galima prisiminti ir R. Higuitos žaidimą per 1990 metų pasaulio čempionato rungtynes su Kamerūnu, kuomet 38 metų Rogeris Milla atėmė kamuolį iš jį varančio Kolumbijos vartininko ir pasiuntė Pietų Amerikos atstovus namo.
Po 5 metų nuobodokame draugiškame susitikime tarp Anglijos ir Kolumbijos, vykusiame „Wembley“ stadione, R. Higuita nesivargino gaudyti kamuolio rankomis, o verčiau šoko į priekį ir, išrietęs kojas tarsi skorpiono uodegą, išsmūgiavo kamuolį nuo vartų linijos kulnais. „Skorpiono šuolis“ išlieka vienu iš įspūdingiausių futbolo momentų.
Tai buvo gražūs R. Higuitos karjeros epizodai. Nelaimei, geriausiais jo karjeros metais Kolumbijos futbolą kontroliavo narkotikų baronai. Liūdnai pagarsėjęs Pablo Escobaras rėmė futbolą savo kartelio mieste Medeline. Futbolo rėmimas karteliui buvo tarsi puiki vietinė viešųjų ryšių kampanija. P. Escobaras iš esmės vadovavo R. Higuitos klubui „Nacional“.
1991 metais R. Higuita aplankė P. Escobarą kalėjime. Jis kartą netgi skambino kalinčiam P. Escobaro broliui Robertui, kad šis padėtų jam išsisukti nuo rūpesčių, kilusių „Nacional“ klube. Tuomet R. Higuita buvo sumušęs vieną reporterį.
Fernandas Rodriguezas Mondragonas, kurio šeima vadovavo Kalio narkotikų karteliui ir kurio paskutinė knyga nupasakoja ryšius tarp Kolumbijos narkotikų mafijos ir futbolo, teigia: „P. Escobaras buvo tarsi R. Higuitos tėvas, kuris padarė jam viską. Viską, ką R. Higuita turėjo, jam davė P. Escobaras: namus, automobilius, keliones, viską! Jis galėjo tikėtis sėkmingesnės karjeros, jei nebūtų buvęs toks artimas P. Escobarui“.
R. Higuitos nuosmukis atėjo 1993 metais. Medeline buvo pagrobta 11 metų mergaitė, o kadangi R. Higuita buvo puikiai žinomas dėl savo kontaktų su kriminalinio pasaulio atstovais, mergaitės tėvas būtent į jį kreipėsi pagalbos.
Medelino greito maisto užeigoje R. Higuita perdavė pagrobėjams 300 tūkst. dolerių išpirką, ir mergaitė buvo perduota jam. Vėliau mergaitės šeima perdavė R. Higuitai dėžutę, kurioje buvo 50 tūkst. dolerių. Vartininkas sutiko priimti šią dovaną.
Dėl to, kad apie pagrobimą nepranešė valdžiai ir siekė pasipelnyti iš pagrobimo, R. Higuita už grotų praleido 7 mėnesius. Tai jam kainavo 1994 metų pasaulio čempionatą, vykusį JAV. R. Higuita taip pat tapo tradicinio kolumbiečio, kurio gyvenimą negrįžtamai palietė kokainas, simboliu. Šie milteliai sudaro bene 3 proc. visos Kolumbijos ekonomikos, tačiau paprastame gyvenime turi daug didesnę įtaką.
Po to, kai buvo paleistas į laisvę, R. Higuita Amerikos žurnalui „Sports Illustrated“ pareiškė: „Geriausi mano gyvenimo momentai yra tie, kuriuos aš praleidau kalėjime. Kalėjime aš pamačiau visiškai kitokį lojalumą – nuo vadinamosios nusikaltėliškos iki narkotikų prekeivių ar teroristų ištikimybės. Aš pažinau jo širdį, ir tai – kilni širdis“.
Apie tai, kiek R. Higuita realiai buvo įsipainioję į narkotikų pasaulį, mes veikiausiai nesužinosime niekada. Pavyzdžiui, vargiai sužinosime, kodėl 1996 metais į jo namą Medeline buvo mesta maža bomba. Beje, yra aišku, kad P. Escobaro gaminamo produkto R. Higuita paragavo žymiai anksčiau nei 2004 metais, kai Ekvadore buvo pagautas už kokaino vartojimą.
Kolumbijos gynybos ministras kadaise šalies kovą su narkotikų prekyba yra palyginęs su važiavimu nejudančiu dviračiu. Tiesa, Kolumbijoje šiandien padėtis bent kažkiek yra pagerėjusi. Šalis šiuo metu vietoje 80 proc. viso pasaulio kokaino gamina „tik“ 62 proc. Prekybos keliai taip pat pasikeitė. Medeliną šiandien jau pakeitė Buanaventura, kuri tapo šalies žmogžudysčių sostine.
JAV skiria milijardus, kad Kolumbijos valdžia kovotų su kokos augintojais. Tiesa, pasiekta kol kas dar gana mažai.
Narkotikų karteliai šiandien jau nėra taip smarkiai susiję su Kolumbijos futbolu, kaip tai buvo R. Higuitos laikais. „Aš esu tiesiog žmogus, išsigelbėjęs iš karo, kuriame gyveno mano šalis. Tačiau aš sumokėjau dėl visų pasekmių“ – teigė R. Higuita. Sumokėjo ir milijonai jo tautiečių.
