Tęsiame Simono Kuperio straipsnių serijos „Politinis futbolas“ pristatymą. Šįkart dėmesio centre atsidūrė juodaodis Walteris Tullas, kuris kovas futbolo aikštėje iškeitė į mūšius Pirmojo pasaulinio karo fronte.
1918 metų kovo 25 dieną Didžiosios Britanijos armijos antrasis leitenantas W. Tullas vadovavo savo kariams, kai šie per Somos mūšį rengė puolimą prieš vokiečių apkasus. Jis žuvo niekieno žemėje. „Automatinio ginklo kulka perskrodė jo kaklą ir išlėkė kiek žemiau dešiniosios akies“ – apie kario mirtį vėliau rašė laikraščiai.
W. Tullo vyrai mėgino parnešti žuvusiojo kūną atgal į savus apkasus. Vienas iš vyrų tempė lavoną net kelis šimtus metrų, tačiau vėliau turėjo jį palikti. Kūnas buvo prarastas ir šiandien W. Tullas neturi pažymėtos kapavietės. Pats Walteris net 80 metų buvo praktiškai pamirštas. Tačiau tik iki tol, kol jį atrado juodaodžių futbolą analizavęs istorikas Philas Vasilis.
W. Tullas buvo ne tik pirmasis Didžiojoje Britanijoje gimęs šalies kariuomenėje tarnavęs juodaodis. Jis pateko ir į futbolo istoriją, nes tapo pirmuoju juodaodžiu aikštės žaidėju, pasirašiusiu profesionalo kontraktą (apskritai pirmuoju profesionaliu juodaodžiu futbolininku tapo „Preston“ vartininkas ir 100 metrų sprinto pasaulio rekordininkas Arthuras Whartonas).
Per savo gyvenimą spaudoje W. Tullas dažniausiai būdavo vadinamas tiesiog „juodžiu“. Pastaraisiais metais jis buvo reabilituotas. Šalia „Nothampton Town“ stadiono jau yra memorialinė aikštė, pavadinta W. Tullo vardu. Be to, planuojama futbolininką pagerbti ir dar keliais monumentais. Apie W. Tullą pasakojama ir Didžiosios Britanijos mokyklose (pats paprasčiausias mokiniams užduodamas klausimas skamba taip: „Kiek rungtynių W. Tullas sužaidė už Northamptono futbolo klubą?“). Visa tai kalba apie pokyčius modernioje Didžiojoje Britanijoje, į kurios istoriją pagaliau įtraukiami ir juodaodžiai asmenys.
W. Tullas gimė 1888 metais Folkestone. Jis buvo juodaodžio vergo anūkas, o jo tėvas dirbo dailide. Tiesa, mama buvo anglė. Valterio motina mirė, kai sūnui tebuvo 7 metukai. Po poros metų pasimirė ir tėvas. W. Tullo pamotė, kuri ir taip turėjo 6 vaikus, išsiuntė Walterį bei jo brolį Edwardą į vieną Londono metodistų našlaičių prieglaudą. Edwardas prieglaudą paliko po poros metų, kai jį įsivaikino viena škotų šeima. Teigiama, kad vėliau jaunuolis tapo dantistu.
Tuo tarpu Walterį prieglaudos knygos apibūdina kaip stoišką, ramaus charakterio, kryptingai tikslo siekiantį vaiką. Tikslo siekti jam sekėsi, nes iš vietinės prieglaudos futbolo komandos jis iškeliavo į „Clapton FC“, o iš ten patraukė ir į „Tottenham Hotspur“ (šis klubas dabar raginamas atidengti monumentą W. Tullo garbei). Viena iš nuotrupų, apibūdinančių W. Tullo karjerą, išliko 1909 metų „Football Star“ laikraštyje. Straipsnyje apie rungtynes tarp „Bristol City“ ir „Tottenham“ pažymima, kad „grupė žiūrovų niekingai įžeidinėjo futbolininką žodžiais, kurių neišgirsi net Bilingsgeite (Londono žuvies turguje)“.
Be kita ko straipsnyje buvo rašoma: „Leiskite priminti tiems Bristolio chuliganams, kad W. Tullas yra aiškaus nusiteikimo bei nuoseklumo futbolininkas, kad galėtų būti puikiu pavyzdžiu visiems futbolą žaidžiantiems baltaodžiams... Pagal savo galimybes, o tikriausiai ir pagal pasiekimus, W. Tullas buvo geriausias puolėjas aikštėje“.
Šis straipsnis veikiausiai yra pirmoji užuomina apie rasizmą profesionaliame futbole. Apie kitus panašius incidentus dažniausiai būdavo nutylima. Po sezono, kuriame susidūrė su įžeidinėjimais, W. Tullas persikėlė į „Northampton Town“ ekipą. Buvo kalbama, kad to meto mastais futbolininko perėjimas šiam klubui atsiėjo nemenką sumą pinigų. „Northampton Town“ saugų linijoje Walteris per savo karjerą sužaidė daugiau nei 100 rungtynių.
Prieš pat šiam futbolininkui persikeliant į Glazgo „Rangers“ vienuolikę, prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. W. Tullas nedelsdamas užsirašė į armiją ir jau 1915 metų lapkritį išvyko kovoti į Prancūziją. Jis dalyvavo keliuose mūšiuose, tarp kurių buvo ir pirmasis Somos susirėmimas. Prie armijos W. Tullas prisijungė net nepaisydamas to, kad vaikystėje jam teko ragauti našlaičio duonos, o jau suaugus susidurti su rasistiniais įžeidinėjimais.
Tuo metu, kai Walteris įsirašė į kariuomenę, joje galiojo taisyklė, skelbianti, kad „joks negras ar spalvotasis negali tapti karininku“. Tačiau W. Tullas juo tapo. Taip įvyko veikiausiai dėl to, kad 1917 metais Didžiosios Britanijos armijai smarkiai ėmė trūkti ne tik karininkų, tačiau ir apskritai gerų kareivių. „Karininkas ir džentelmenas kiekviename savo žingsnyje“ – taip apie W. Tullą skelbiama pomirtiniame atsisveikinime. Jis netgi buvo rekomenduotas Kariniam kryžiui, tačiau jo taip ir negavo.
Apie Walterį BBC susuko filmą, yra išleistos dvi jo biografijos, o jo vardu pavadinti net keli Northamptono pastatai. Tiesa, pripažinimas atėjo tik su laiku. Dar 1961 metais Armijos Taryba rašė, kad „spalvotųjų karių patikimumas nėra garantuotas, todėl spalvotųjų priėmimas į dalinius gali kelti pavojų armijos saugumui“. Be to, dar 1993 metais S. Kuperis Anglijoje teigia girdėjęs gausybę rasistinių pasityčiojimų per Anglijos-Olandijos futbolo rungtynes, kurias stebėjo viename iš Londonu alaus barų.
Šiandien kalbama, kad W. Tullo reabilitacija tapo įmanoma, nes nuo pat devintojo dešimtmečio Didžiojoje Britanijoje vyksta istorijos pervertinimo procesas, kurio metu siekiama į istoriją įtraukti ir pasižymėjusius juodaodžius. Tai simbolizuoja naująjį britų nacionalizmą: dabar veikiau tapatinamasi su tokiomis asmenybėmis kaip W. Tullas, o ne tokiais rasistais, kokie buvo minėtieji Bristolio ekipos fanai. Šie fanai tikriausiai nė negalvojo, kad juodaodis gali būti tikresnis britas nei yra jie patys.
