Tęsiame Simono Kuperio straipsnių serijos „Politinis futbolas“ pristatymą. Šįkart mūsų akiratyje atsidūrė buvęs Glazgo „Celtic“ ekipos žaidėjas Neilas Lennonas, kuris susidūrė su grasinimais mirtimi, kai nusprendė tapti Šiaurės Airijos nacionalinės rinktinės kapitonu.
Visa tai įvyko 2002 metų rugpjūtį. N. Lennonui nusprendus tapti Šiaurės Airijos rinktinės kapitonu, kažkas paskambino į BBC ir pagrasino, jog futbolininko laukia negailestinga mirtis. Saugas, kuris su panašiais grasinimais jau buvo susidūręs ir anksčiau, nusprendė apskritai pasitraukti iš rinktinės. Šiaurės Airijai jis daugiau nebeatstovavo.
Tai buvo vienas iš paskutinių epizodų protestantų bei katalikų konflikte, kuris Šiaurės Airijai ramybės nedavė net 30 metų. N. Lennonas buvo nubaustas už tai, kad buvo katalikas, kuris atstovavo su katalikybe tapatinamam Glazgo „Celtic“ klubui. Jis ne kartą teigė, jog norėtų atstovauti vieningos Airijos nacionalinei ekipai. Tiesa, jis neatkreipė dėmesio, kad dauguma Šiaurės Airijos rinktinės gerbėjų tuo metu buvo protestantai, žiauriai neapkenčiantys katalikų.
„Tai buvo triuškinantis smūgis“ prisiminė Airijos futbolo asociacijos bendruomeninių ryšių padalinio vadovas Michaelas Boydas, kuris buvo vienas iš nedaugelio drįsusių viešai prabilti apie religinės konfrontacijos žalą futbolui. „Tai buvo bene žemiausias mūsų vykdytos kampanijos „Futbolas visiems“ taškas. Tačiau tai kartu buvo ir postūmis pokyčiams“ – teigė M. Boydas.
Prabėgus beveik 6 metams nuo incidento, situacija visiškai pasikeitė. Prieš Šiaurės Airijos vairo kartu sugebėjo stoti protestantas Ianas Paisley bei katalikas Martinas McGiunnessas. Be to, pasikeitė ir patys Šiaurės Airijos futbolo fanai, kurie prieš porą metų laimėjo Briuselio tarptautinį sirgalių apdovanojimą, įteikiamą geriausiems Senojo žemyno futbolo sirgaliams.
N. Lennono istorija prasidėjo 2001 metų kovą. Jis jau 7 metus atstovavo Šiaurės Airijos rinktinei ir jokių incidentų iki tol nebuvo kilę. Katalikai nuolat tapdavo rinktinės nariais. Tačiau tuomet N. Lennonas pasirašė sutartį su Glazgo „Celtic“. Škotijos ekipų „Celtic“ bei „Rangers“ derbiai puikiai atspindėjo pasidalijimus pačioje Šiaurės Airijos visuomenėje: katalikai palaikydavo „Celtic“, o protestantai – „Rangers“.
S. Kuperis pamena prieš 16 metų kartu su šiaurės airiais keliavęs stebėti Senosios firmos derbio. S. Kuperis pamena jokiose kitose rungtynėse nematęs tiek daug neapykantos. 1989 metais prie „Rangers“ ekipos prisijungęs katalikas Maurice‘as Johnstonas buvo vienas iš tų, sulaukusių grasinimų mirtimi. Tuomet net buvo juokaujama: „Koks skirtumas tarp Salmano Rushdie bei M. Johnstono?“ Atsakymas buvo paprastas: „Maurice‘as tikrai yra didelėje bėdoje“.
Kai N. Lennonas prisijungė prie „Celtic“, kai kurie Šiaurės Airijos protestantai pažadėjo jam niekada to neatleisti. Jiems faktas, kad šiaurės airis apsivilko žaliai-baltus marškinėlius, buvo didesnis nusikaltimas nei kad pats buvimas kataliku. Per 2001 metais Belfaste vykusias Šiaurės Airijos bei Norvegijos ekipų rungtynes, N. Lennonas susilaukė gausybės įžeidimų iš savų fanų. Jie dainavo tradicines antikatalikiškas dainas ir skandavo: „Mes turime išdaviką savo komandoje“.
Po pirmojo kėlinio M. Boydas nuėjo pažiūrėti, kas dainuoja šias dainas. Tai buvo maždaug 50 ar 100 žmonių grupė tribūnoje. „Mane labiausiai erzino tai, kad save jie laikė lojaliais Šiaurės Arijos rinktinės gerbėjais“ – prisimindamas tuos sirgalius pykčio neslepia M. Boydas.
Jam pritarė ir didžioji dalis kitų Šiaurės Airijos rinktinės fanų. Regionas jau tuomet judėjo link politinės taikos ir didžioji dalis sirgalių siekė pašalinti iš stadiono religinius nesutarimus. „Jei tu nori pademonstruoti savo politinius įsitikinimus, geriausia vieta tam yra balsadėžė. Jei tu nori pademonstruoti savo religinius įsitikinimus, tam geriausiai tinka bažnyčia. Tačiau, jei jūs norite tik pamatyti 11 bičiulių, atiduodančių 110 proc. savo jėgų futbolo aikštėje, tam geriausiai tinka „Windsor Park“ stadionas (jame rungtyniauja Š. Airijos rinktinė, red. past.) – teigė vienas iš Šiaurės Airijos rinktinės sirgalių lyderių Sewartas McAfee.
Tad po to mačo, kai susilaukė įžeidimų, N. Lennonas visuomet būdavo pasitinkamas ovacijomis ir plojimai lydėdavo kiekvieną jo prisilietimą prie kamuolio. „Tėra vienas vienintelis Neilas Lennonas“ – skanduodavo stadionas. Kai kas nors stadione pradėdavo skanduoti įžeidžiančius šūkius, kiti sirgaliai atsakydavo skanduote: „Mes nesame Brazilija, mes esame Šiaurės Airija“. Situacija buvo gera iki tol, kol N. Lennonas susilaukė grasinimų susidoroti. Susilaukęs grasinimų, futbolininkas nusprendė pasitraukti iš nacionalinės ekipos.
Tiesa, N. Lennonas ir toliau stebi Šiaurės Airijos rungtynes per televiziją. Jis pastebi, kad sirgaliai dabar yra visiškai kitokie. Kaip rašo S. Kuperis, stebėjęs Šiaurės Airijos bei Lichtenšteino rinktinių susitikimą, sirgaliai ovacijomis palydi net ir perdavimus, kurie skrieja už galinės ar šoninės linijos. Be to, po rungtynių aplodismentais iš stadiono buvo išlydėti ir nustebę Lichtenšteino futbolininkai.
Belfasto universiteto profesorius Grahamas Walkeris teigia, kad iš šiaurės airių daug ko pasimokyti gali ir Glazgo „Rangers“ sirgaliai. „Tikra gėda, kad Neilo tarptautinę karjerą nutraukė grasinimai. Jis buvo didis žaidėjas.“ – taip apie N. Lenoną atsiliepia M. Boydas. N. Lennonas veikiausiai buvo paskutinysis Didžiosios Britanijos futbolininkas, susidūręs su panašiais grasinimais. Tokių atvejų daugiau jau neturėtų pasitaikyti. Nuo to laiko, kai „Rangers“ įsigijo M. Johnstoną, protestantiška laikomoje Glazgo ekipoje parungtyniauti suspėjo ne vienas katalikas.
