Sausio 1 dieną suėjo penkiasdešimt metų nuo to laiko, kai 1959 m. maištaujančių kubiečių kariuomenė įsiveržė į sostinę Havaną ir nuvertė diktatorių Fulgencio Batistą. Vėliau sekęs „raudonosios“ Kubos laikotarpis ne kartą prikaustė viso pasaulio dėmesį aštriais įvykiais. Vienas jų – Karibų krizė, vos nevirtusi trečiojo pasaulinio karo įžanga.
Strategiškai svarbi geografinė salos padėtis nuolat kėlė rūpestį Jungtinių Amerikos Valstijų vyriausybei. Visus tuos metus aktualia siekiamybe išliko komunistinio Kubos režimo nuvertimas. Pragaištinga Kiaulių įlankos invazija, visa virtinė bandymų nužudyti Kubos lyderį Fidelį Castro, teroristiniai išpuoliai salos teritorijoje – JAV nuolatos stengėsi parklupdyti kaimynystėje įsikūrusį komunizmo bastioną.
Pasibaigus šaltajam karui atrodė, kad politinis Kubos režimas turėtų radikaliai keistis. Tačiau kalbos apie revoliuciją Kuboje dar ir šiandien sulaukia dėmesio. Neatsiejamas revoliucinės Kubos simbolis – lyderis Fidelis Castro – prezidento pareigas faktiškai perdavė savo broliui Rauliui dar 2006 m. liepą, bet oficialiai šis sprendimas buvo patvirtintas tik po dvejų metų. Praėjus vos kelioms dienoms po inauguracijos, Kubos prezidento pareigas pradėjęs eiti Raulis Castro Nacionalinės asamblėjos paprašė leidimo su vyresniuoju broliu tartis gynybos, tarptautinių santykių, socialinės ir ekonominės politikos klausimais. Parlamentas šiam pageidavimui pritarė vienbalsiai, taip priimdamas precedento Kubos istorijoje neturintį politinį sprendimą. F. Castro gavo teisę bet kada panaudoti išsaugotus valdžios svertus ir pakeisti jaunesniojo brolio inicijuotus politinius sprendimus. O R. Castro tenka nelengva užduotis – vadovauti Kubai sunkiu laikotarpiu ir rasti būdų visuomenės nepasitenkinimą keliančioms problemoms spręsti.
O problemų saloje su kaupu. Rauliui Kastro kartu su prezidento pareigomis atiteko trijų uraganų padaryti nuostoliai, kurie siekia 20 proc. Kubos BVP. Ekonomikai skaudų smūgį sudavė ir 2008 m. dar kilusios, o vėliau kritusios žemės ūkio žaliavų kainos, finansų krizė, žemas šalies ūkio našumas, sumažėjusios nikelio – svarbiausios eksportuojamos žaliavos – supirkimo kainos tarptautinėje rinkoje.
Nereikia pamiršti ir kubiečių kasdienybei atsiliepiančios centralizuotos biurokratijos, didelės Kubos priklausomybės nuo importuojamų prekių ir dvejopos monetarinės sistemos (paprastuoju pesu yra išmokami atlyginimai ir perkamos būtiniausios prekės, o brangesnis konvertuojamas pesas naudojamas įsigyti paklausioms prekėms).
Decentralizuodamas žemės ūkio sektorių ir įvesdamas naują atlyginimų politiką, R. Kastro pradėjo svarbių šalies ekonomikos reformų etapą. Tačiau netrukus liberalių Vakarų pasaulio ekonomistų entuziazmą sukėlę pokyčiai atsimušė į pernelyg liberalizuotos rinkos baimę. Socialinė nelygybė dar Fidelio valdymo metais buvo paprastų kubiečių nepasitenkinimo šaltinis, tad nenuostabu, kad finansinės krizės, supurčiusios visą pasaulį, kontekste R. Kastro vyriausybė išsigando drastiško šios nelygybės paaštrėjimo. 1988 metais tik 6,3 proc. kubiečių gyveno žemiau skurdo ribos, o 2008 metais jų buvo jau 20 procentų. Maži atlyginimai ir klestinti juodoji rinka neteikia vilties, kad artimiausiu metu žemiau skurdo ribos gyvenančių kubiečių ims mažėti.
Be ekonominių sunkumų, dabartinė Kubos valdžia susiduria ir su šalies idealų „nuvertėjimu“. Subyrėjus Sovietų Sąjungai, pagrindinei Kubos sąjungininkei, atgyvenusių revoliucinių idealų ir apgultos tvirtovės teiginių jau seniai nebeužtenka žemiems gyvenimo standartams paaiškinti. Prie nusivylimo dabartiniu politiniu režimu daug kuo prisidėjo ir nykstanti socialinė lygybė, kuri vis dar tebėra visuomenėje įsišaknijusia vertybe. Į akis krinta atotrūkis tarp senosios ir naujosios kartų. Pastarajai šlovinga revoliucinė Kubos praeitis ir Batistos diktatūra yra tik tolimas aidas, aprašomas istorijos vadovėliuose.
2009 m. sausio 2 d. R. Kastro pakvietė kubiečius toliau kovoti su priešu – JAV, valstybe, kuri „niekada nesiliaus būti agresyvi, valdinga ir išdavikė“. Tačiau didžiuma jaunimo nebesidomi politika ir, galima neabejoti, kad daug didesnio jų entuziazmo sulaukė Kubos prezidento sprendimas nevaržyti prekybos kompiuteriais, mobiliaisiais telefonais, DVD leistuvais, motociklais ir kitomis paklausiomis prekėmis.
Politiniame Kubos gyvenime didesnių pokyčių, jei nekreipsime dėmesio į retorinio pobūdžio pareiškimus, neįvyko iki šiol. Svarbiausi visuomenės lūkesčiai –gyvenimo kokybė, ekonominė gerovė. Žinoma, paprastų kubiečių lūkesčius galima įvardinti politiškai, tačiau ir jie yra glaudžiai susiję su ekonominiu gyvenimu: kaltindami įsisenėjusią ir sustabarėjusią biurokratiją, kubiečiai tikisi didesnio visuomenės vaidmens politiniame šalies gyvenime.
Atrodo, kad R. Kastro pirmenybę teikia pragmatizmui. Bet koks staigus politinės orientacijos pakeitimas destabilizuotų dabartinę Kubos politinę sistemą. O ekonominiai tikslai sulaukia atsako ir pritarimo tiek Kubos visuomenėje, tiek tarptautinės politikos arenoje. Dabartinis šalies prezidentas konkrečiais sprendimais siekia pagerinti valstybinių institucijų funkcionavimą ir sugrąžinti joms visuomenės pasitikėjimą. Taigi, derindamas saikingą ekonomikos liberalizavimą ir išlaikydamas paveldėtą politinę sistemą, R. Kastro bando kuo ilgiau išlaikyti paradoksalų liberalios ekonomikos, vartotojiškos visuomenės ir socialinių laimėjimų sambūvį. Tiesa, 77-erių metų prezidentas žino, kad laiko reformoms liko nedaug. Ir kas jį pakeis ateityje, kur link pasuks Kuba – atsakymas glūdi naujos kartos lyderių rankose.
Aurimas Dunauskas
