Daugiau ar mažiau girtis ir būti populiarūs protingi politikai sieks visada. Kinta tik proceso ypatumai ir priemonės.
Pašaukti revoliucijos
Prisimenant 1988–1990 metų rinkimų batalijas, kai į Sąjūdžio būstines veržėsi šimtai savanorių, pasiryžusių rinkti parašus, agituoti ir ką nors organizuoti, kai rinkėjų aktyvumas buvo apie 80 proc., o pagrindinė takoskyra – už ar prieš balsuos politikas dėl nepriklausomybės skelbimo, dabartinė kampanija atrodo pilka ir nuobodi.
Lūžio tašku ir nomenklatūros revanšo bei korupcinės sistemos, pridengtos demokratija, susiformavimo prielaida tapę 1992 metų Seimo ir 1993-iųjų Prezidento rinkimai pasižymėjo dideliu visuomenės susipriešinimu ir besiformuojančių partijų bei partijėlių paranoja, atotrūkiu nuo realybės.
Apie etiką ir politinę kultūrą iškalbingai byloja to meto praktika – kabinti plakatus ir atsišaukimus bet kur, atvirai tyčiotis iš oponentų agitacijų. Madinga buvo „papildyti“ plakatą nepatinkančio politiko atvaizdu. Vos atsiranda plakatas, priklijuojamas ir lapelis „meluoja, meluoja“ arba „vagia, vagia“.
Agitacija ir šūkiai pasižymėjo dramatizmu. Po pirmojo Seimo rinkimų turo paaiškėjus, kad laimi į Lietuvos demokratinę darbo partiją persikrikštiję komunistai, pasirodė Sąjūdžio koalicijos plakatai, parafrazuojantys Justino Marcinkevičiaus eilutes: „Ašara Dievo aky – Lietuva, kur tu eini.“
Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Antanas Kulakauskas savaitraščiui „Balsas.lt savaitė“ sakė, kad visos XXI amžiaus rinkimų kampanijos labai panašios. „Su Sąjūdžio laikotarpiu lyginti negalima. Tada tai buvo naujas dalykas. Dalyvavimas jame buvo patriotizmo išraiška, demokratinės galimybės buvo naujiena“, – pabrėžė jis ir prisiminė Dainuojančios revoliucijos epochą.
Koalicijų kultūra
Politikos apžvalgininkas Giedrius Kiaulakis „Balsas.lt savaitei“ teigė, kad kampanijos nuobodėja, ir sakė manąs, kad įkarštį skaudžiau kandžioti oponentus malšina pragmatiniai išskaičiavimai.
„Iš esmės kampanijoms nėra būdinga nieko naujo. Na, yra internetas, vadinamoji veidaknygė (socialinis tinklas „Facebook“ – red. past.), bet tai tik technologinis bruožas. Dar sykį galima priminti faktą apie ideologijų mirtį. Mums reklamuoja prekių ženklus, suka priešais mus tas pačias fizionomijas, ir tiek. Lietuvoje dabar nusistovėjo koalicijų kultūra, kai bet kas gali politiškai sugulti su bet kuo. Tokia padėtis ir lemia, kad nesinori per daug kam nors spjaudyti į barzdą, nes kur nors savivaldybėse ar net Seime reikės vykdyti bendrus projektus“, – ironizavo apžvalgininkas, komentuodamas faktą, kad kampanijose beveik neliko tokių reliktų, kaip 2004-ųjų kovos metu socialdemokratų paskelbtas filmukas, kuriame susigundęs nemokamais agurkais vairuotojas „meta kelią dėl takelio“ ir trenkiasi veidu į purvą.
Nepanašu, kad vyktų ir kas nors panašaus į anksčiau įprastus kvietimus vienytis prieš „absoliutų blogį“, pavyzdžiui, Rolandą Paksą ar kitą pasirinktą politikos „demoną“. Himnus giedoti ir rinktis į palaikymo demonstracijas taip pat kviečiama rečiau. Tai nelengvai sekasi ir naujoms, nesisteminėmis save vadinančioms politinėms jėgoms, kurios į žaidimą įsitraukė nelygiomis sąlygomis. Tuo pasirūpino valdžios partijos – sau užsitikrindamos dotacijas kitiems konkurentams užkirto kelią patekti prie tų finansavimo šaltinių, kuriais pačios naudojosi besibraudamos į valdžią. Tokia atrodo ir buvo partijų finansavimo reformos užduotis.
Rinkimų debatus ne pirmą kampaniją vedantis radijo ir televizijos žurnalistas Aurimas Perednis pastebi, kad pačių debatų vykstant kampanijoms daugėja, vaidybinės reklamos elementų mažėja, tačiau pačios vaidybos ir išsisukinėjimo apstu.
„Mums, žurnalistams, rengiantiems debatus ir užduodantiems klausimus, reikėtų pasimokyti kad ir iš Amerikos. Ten išreikalaujama konkretesnių ir koncentruotesnių atsakymų. Nebijoma tiesaus klausimo užduoti nors ir penkis kartus. Mūsų politikai nuo tiesių atsakymų linkę bėgti. Taip pat jie vengia pagrįsti ir paaiškinti savo teiginius, kokiomis konkrečiomis priemonėmis mažins nedarbą, kokiais etapais ir kaip jis mažės. Dar nesugebama atsakyti koncentruotai, nors, Amerikos psichologų asociacijos teigimu, žmonių dėmesį pasisakant per televiziją ar radiją patraukia ne daugiau kaip pirmos dvidešimt sekundžių. <...> Dar vienas pastebėjimas – aštrumo ir kategoriškumo ginčijantis yra mažiau. Spėju, kad tas suminkštėjimas ir kampų gludinimas susijęs su išskaičiavimais dėl būsimų koalicijų“, – sakė A. Perednis.
Rusijos grėsmės korta
Tiesa, pasak G. Kiaulakio, Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai vėl atsargiai bando išnaudoti Rusijos grėsmės kortą.
„Kai buvo opozicijoje, konservatoriai garsiai apie tai rėkė. Apie sovietinio saugumo (KGB) rezervą, apie „Gazprom“, „Dujotekaną“ ir valstybės užvaldymą, apie tai, kad paviešins garsiąsias dvylika Valstybės saugumo departamento pažymų. Po rinkimų paaiškėjo, kad viso to jiems nebereikia, o dabar vėl prisimena ir atsarginius, ir kad išvis buvo KGB, kad yra jų darbuotojų sąrašai ir t. t.“, – pastebėjo apžvalgininkas.
Politologas ir istorikas A. Kulakauskas pridūrė, kad konservatoriai prieš rinkimus ima kalbėti ir apie sovietų okupacijos padarytą žalą. „Vėl aiškina, kad reikės reikalauti ją atlyginti, nors kelerius metus nieko dėl to patys nė neketino daryti. Užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis net aiškina, kad klausimus kėlė, bet paskaičius Rusijos spaudą tampa visiškai aišku, kad tai toks pat farsas, kaip ir JAV pretenzijos Kinijai dėl žmogaus teisių. Žurnalistams pasakoma, kad klausimas keliamas, bet abi pusės supranta, kad tai nerimta. <...> Bent kiek rimtesnis žmogus kalbėti apie naujos Rusijos okupacijos grėsmę, kai artėja rinkimai, gali labai sunkiai. Teorinė grėsmė išlieka visada, bet tokia yra geopolitika, o ji mažai priklauso nuo mūsų konservatorių norų. Juk tam pirmiausia turėtų subyrėti kolektyvinio saugumo sistema. Meteoritas irgi gali nukristi, saulė kada nors užges, bet kurti kovos strategijas su tokiais reiškiniais – ne politikų reikalas ir ne rinkimų tema“, – sakė ekspertas.
Kalba, bet neklauso
A. Perednis teigė, kad Lietuvos politikai vykstant debatams negirdi oponento ir net pamiršta apie ką šnekėjo. „Teko vadovauti debatams tarp TS-LKD lyderio Andriaus Kubiliaus ir Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininko Algirdo Butkevičiaus. Kalbėjomės apie valandą, aptarėme šešias ar septynias ekonomines temas. Kaip žurnalistas pastebėjau, kad daugelyje vietų pozicija iš esmės sutapo, tačiau kai debatų gale paklausiau, dėl ko vienas su kitu sutinka, jie patys nė neprisiminė ir puolė dėl visko ginčytis iš naujo. Tai rodo, kad politikai nesiklauso oponentų“, – pasakojo žurnalistas.
Taigi, nuo pastatų sienų ir tvorų partijų bei politikų reklama iš dalies persikėlė į internetą, bet daugiausia vis tiek tikimasi iš televizijos. Vaidybinius klipus, kuriuose profesorius Vytautas Landsbergis dvasingai linguoja pagal melodiją „mažam kambarėly ugnelę kuriu“ arba padainuojama „du, du, du“, reklamuojant partijos sąrašo numerį, keičia didele dalimi suvaidintos diskusijos. Netiesioginiai, abstraktūs atsakymai ir apsimestiniai karšti pokalbiai visada leis po pusmečio ar metų pasakyti: „Mes norėjome, bet neleido koalicijos partneriai.“
Spektaklis įsibėgėja – kam įdomu, užsiimkite vietas.
Tik faktai:
Vyriausioji rinkimų komisija rugsėjo 10 dieną baigė registruoti spalį vyksiančiuose Seimo rinkimuose norinčias dalyvauti politines partijas ir kandidatuojančiuosius savarankiškai. Kaip politinės kampanijos dalyvės užsiregistravo 28 partijos ir per 40 savarankiškai išsikėlusių kandidatų.
Vyriausiosios rinkimų komisijos duomenimis, 2008 metų Seimo rinkimuose dalyvavo 19 politinių partijų, buvo įregistruota 16 kandidatų sąrašų.
Parlamento rinkimai vyks spalio 14 dieną. Kartu rengiamas ir patariamasis referendumas dėl naujos atominės elektrinės statybos Lietuvoje.
