Didėjančios kviečių, kukurūzų ir ryžių kainos kelia pavojų, kad prasidės pasaulinė kova dėl mažėjančių pagrindinių maisto produktų išteklių, rašo dienraštis „Financial Times Deutschland“. Daugelis valstybių griebiasi protekcionistinių priemonių savo gyventojams apsaugoti ir užbėgti už akių galimiems socialiniams neramumams.
Tai bloga žinia pirmiausia neturtingoms šalims – tuo labiau, kad praėjusią savaitę Pasaulinės maisto dienos proga Jungtinės Tautos išreiškė apgailestavimą dėl „vis dar per didelio“ badaujančių žmonių skaičiaus – 854 milijonų. Tačiau dėl naujausių maisto produktų brangimo tendencijų pavojų pajuto ne tik karo ar sausros nualintos šalys. Pirmą kartą po 8-ąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį kilusio maisto produktų deficito rimtai susirūpino ir stabilios valstybės, tvirtina dienraštis.
„Bendra situacija grėsminga. Viskas atrodo taip, tarsi po maisto produktų pertekliaus laikotarpio prasideda didelio jų deficito laikai“, - teigia D. Britanijos žemės ūkio gamintojų ekonominio susivienijimo vadovas Henry Fellas.
Pasak dienraščio, infliacija daugelį valstybių verčia ieškoti atsakymo į klausimą, kaip elgtis kylant maisto produktų kainoms. Kviečių ir pieno kainos pasiekė rekordinį lygį, kukurūzai ir soja pardavinėjami už gerokai didesnę kainą, nei prieš 15 metų, ryžiai ir kava dabar patys brangiausi per visą dešimtmetį. Mėsa kai kur pastaruoju metu pabrango pusantro karto.
„Pasaulis pamažu praranda „antklodę“, kuri iki šiol jį saugojo nuo didelių maisto rinkos kainų svyravimų, - perspėja Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO) grūdų prekybos ekspertas Abdolreza Abbassianas. – Jaučiami pirmieji panikos ženklai“.
Maisto kainų augimą iš dalies galima paaiškinti trumpalaikiais veiksniais, tokiais kaip sausra Australijoje ar Kinijos kiaulių „mėlynųjų ausų“ liga. Tačiau tuo pat metu didėja maisto produktų paklausa Azijoje, kur vidurinioji Kinijos ir Indijos gyventojų klasė vis aktyviau reikalauja proteinais praturtinto maisto. Atsižvelgiant į didėjančius biologinių degalų pramonės – kuri iki 2010 m. suvartos apie 30 proc. JAV išauginamų kukurūzų – apetitus, žemės ūkio produkcijos kainos kitą dešimtmetį dėl struktūrinių pokyčių išaugs maždaug 20 – 50 proc. lyginant su vidutiniu pastarojo dešimtmečio kainų lygiu, rašo „Financial Times Deutschland“.
Su tuo pirmiausia susidurs neturtingiausios bei daug maisto produktų importuojančios valstybės, tokios kaip Beninas, Nigerija, Bangladešas ir Kinija. Dar daugiau: kuo mažesnės pajamos, tenkančios vienam šalies gyventojui, tuo didesnę jų dalį reikia skirti maistui. Tarptautinio valiutos fondo duomenimis jos viršija 60 proc. Juodojoje Afrikoje ir sudaro apie 30 proc. Kinijoje. Tuo tarpu išlaidos maistui JAV tesudaro maždaug 10 proc. vienam gyventojui tenkančių pajamų.
Ši tendencija naudinga ne tik didžiausių maisto produktų eksportuotojų – JAV, Australijos ir Kanados – gamintojams bei prekybininkams, bet ir Argentinai ir Namibijai. Tačiau net ir jų pačių vartotojus prislėgė infliacinės maisto kainos – o tai savo ruožtu provokuoja tam tikrą grūdų eksporto mažinimą. Politikams reikia gausios vidinės rinkos. Todėl prieš prezidento rinkimus Rusijoje, po V. Putino išreikšto susirūpinimo dėl augančių maisto kainų, šalyje buvo įvesti kviečių ir miežių eksporto muitai. Ukraina svarsto kukurūzų, miežių ir saulėgrąžų aliejaus eksporto kvotų įvedimą.
Dienraščio teigimu tuo pat metu maisto produktus importuojančios šalys bando padidinti nuosavą gamybą arba sukurti neliečiamas maisto atsargas, kad apsidraustų nuo maisto kainų didėjimo ar sumažėjusių tiekimų. Pakistanas ir Indija jau planuoja padidinti kviečių importo apimtis. Europos Sąjunga atšaukė savo subsidijas už nenaudojamą žemę.
Nuo maisto importo priklausomoms šalims, kurios subsidijuoja savo gamintojus, kad subalansuotų jų pridėtinius kaštus ir galėtų atsisakyti importo muitų, reikia atsižvelgti į tokių priemonių poveikį valstybės biudžetui, teigia dienraštis. „Kainų augimas taps didele biudžeto našta“, - perspėja ekspertai. Nepakankamai maisto produktų pasigaminančios šalys 2008 m. grūdų importui skirs daugiau nei 28 mlrd. dolerių – dvigubai daugiau, nei 2002 metais, tvirtina FAO. Pasaulinė maisto organizacija baiminasi socialinių neramumų – tokių, kaip 1977 m. Egipte kilusi „duonos intifada“.
Prekybos ekspertai iš dalies dėl tokios maisto kainų situacijos kaltina ir JAV bei ES, kurių dotacinė agrarinių investicijų politika gamybą kitose šalyse padarė nepatrauklią. Dabar ši politika grįžta joms it bumerangas augančiomis maisto kainomis, sako „Goldman Sachs“ analitikas Jeffrey Currie. „Jos eksportavo žemės ūkio defliaciją, o dabar eksportuoja infliaciją“, - tvirtina jis.
Kadangi tos šalys, kurios anksčiau pačios apsirūpindavo maisto produktais, dabar juos taip pat importuos, tai paklausa iš visko sprendžiant ir toliau didės. „Kinija ir Indija dar santykinai nepriklauso nuo įvežamo maisto, bet yra daugiau nei pakankamai prielaidų abejoti, kad tokia situacija išliks ir ateityje“, - sako Tarptautinio rekonstrukcijos ir plėtros banko ekonomistas Donas Mitchellas. Abi šios šalys importuos daugiau grūdų ir augalinio aliejaus. Tarptautinio rekonstrukcijos ir plėtros banko vertinimais, norint patenkinti pasaulinę paklausą, grūdinių kultūrų gamybą iki 2030 m. reikėtų padidinti beveik 50 proc., o mėsos – beveik 85 proc., rašo „Financial Times Deutschland“.
