Kai regioną ištinka stichinė nelaimė, tam tikrų išteklių trūkumas įvardijamas kaip tiesioginė tos nelaimės pasekmė. O kaip įvardijami politiniai sprendimai ir žmonių veikla, prisidedantys prie įvairių gamtinių nelaimių dažnėjimo? Ir ar, tarkime, vandens trūkumas tam tikruose regionuose visada yra gamtinė problema? Atsakyti į šiuos bendrus ir konkretesnius klausimus gali padėti politinė ekologija – tarpdisciplininė sritis, jungianti antropologijos, sociologijos, miškininkystės, aplinkosaugos, politikos ir kitų mokslų elementus. Analizuodama politinių sprendimų įtaką gamtos išteklių panaudojimui, pasiskirstymui ir kokybei, ši gana nauja mokslo šaka padeda pamatyti politines tendencijas, besislepiančias už problemų, kurios iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti gamtinės. Tad kiek stipriai siejasi politika, ekonomika ir aplinka ir kodėl svarbu apie tai kalbėti?
Išteklių pasiskirstymas
Anot Jungtinių Tautų, kai kuriose okupuoto Vakarų Kranto C zonos bendruomenėse vidutinis gyventojų suvartojamo vandens kiekis kartais siekia vos 20 litrų per dieną, arba penktadalį Pasaulinės sveikatos organizacijos rekomenduojamo minimumo. Šitokia ilgalaikę humanitarinę krizę primenanti situacija nėra gamtinė problema, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Vienas svarbiausių klausimų šioje situacijoje – kas kontroliuoja vandens pasiskirstymą regione ir ar vandens prieinamumas yra panašus skirtingų grupių nariams. Štai, pavyzdžiui, tame pačiame regione esančių tarptautinės teisės institucijų pripažintų nelegalių nausėdijų gyventojai su vandens trūkumu nesusiduria. Antrąja Oslo sutartimi (1995 metais) buvo nustatyta, kad Izraeliui priklausys 80 procentų iš regiono vandeningojo sluoksnio išgaunamo vandens, o palestiniečiams liks 20 procentų. Numatytieji 20 procentų taip ir nebuvo pasiekti (dėl klaidingai apskaičiuoto vandens kiekio, problemų su gręžiniais, kritusio vandens lygio ir t. t.) ir dabartinė situacija verčia Vakarų Kranto gyventojus pirkti vandenį iš Izraelio vandens kompanijos „Mekorot“. Galiausiai situaciją apsunkina ir tai, jog C zona okupuotame Vakarų Krante yra kontroliuojama Izraelio, kurio institucijos neleidžia vietiniams gyventojams gręžti gręžinių be patvirtinto projekto, o patvirtinti pavyksta labai retai. Paaiškinimą, kodėl vieni Vakarų Kranto kaimai neturi vandentiekio ir kenčia nuo vandens trūkumo, o šalia nelegaliose nausėdijose yra baseinai ir daržų drėkinimo sistemos, galima rasti studijuojant ne regiono gamtinius išteklius, o politiką.
Tai, kas gali pasirodyti kaip savaime susiklosčiusios gamtinių išteklių problemos, dažnai gali būti ir vietinių politinių sprendimų pasekmė. Tikriausiai vienas iš garsiausių tokią situaciją iliustruojančių pavyzdžių yra Bolivijos mieste Kočabamboje (Cochabamba) 2000-aisiais metais vykę protestai dėl vandens kainos. Pasaulio banko spaudžiama, Bolivijos vyriausybė privatizavo šalies vandens išteklius, kuriuos 40-čiai metų lizingo būdu perėmė „Bechtel“ korporacija. Net iki 50 procentų pakilusios vandens kainos vietos gyventojus, kurių, anot Jungtinių Tautų, 2001 m. apie 600 tūkst. gyveno žemiau absoliutaus skurdo ribos, įstūmė į skurdą dar giliau. Kočabambos gyventojams buvo net uždrausta rinkti lietaus vandenį negavus leidimo. Nenuostabu, kad mieste įsiplieskė protestai, kuriuos brutaliai malšinusi miesto valdžia galiausiai turėjo nusileisti ir nutraukti sutartį su „Bechtel“ korporacija. Padidėjęs vandens trūkumas Kočabambos namų ūkiuose buvo ne gamtinis reiškinys, o nulemtas politinio sprendimo.
Stiprus dvišalis bendradarbiavimas
„Ši linija, dalijanti elektrinės centrinę valdymo salę, yra Brazilijos ir Paragvajaus siena“ – taip ekskursijoje po Itaipu hidroelektrinę pristatoma jos valdymo salė. Itaipu hidroelektrinė – pirma pagal dydį ir antra pagal galingumą pasaulyje, jos pagaminamą energiją dalinasi Brazilija ir Paragvajus. Itaipu teritorija yra dvišalė teritorija: nors jėgainės viduje egzistuoja šalių sieną žyminčios linijos, už kurių skiriasi ir elektros srovės dažnis (Brazilijoje 60 Hz, Paragvajuje 50 Hz), ir kuri kalba – portugalų ar ispanų – užrašuose yra pirma, elektrinė priklauso abiem šalims kartu.
Itaipu hidroelektrinės pavyzdys dvejopai iliustruoja politikos ir ekologijos susipynimą. Pirma, dėl jos statybų užlietos teritorijos, iškeldintos gyvenvietės, stipriai paveiktos ar sunaikintos ekosistemos yra politinio sprendimo padariniai, kuriuos trumpai įvardina ir pati elektrinės informacinė sistema. Antra, šis grandiozinis projektas aprūpina abi šalis elektros energija (apie 17 procentų Brazilijos visos suvartojamos elektros energijos ir 75 procentus – Paragvajaus), tokio pat masto švaresnę alternatyvą, bet jau kol kas, sukurti būtų gan sunku. Kaip generuojama energija, koks šitokio jos generavimo poveikis aplinkai, kokie – švaresni ar daug mažiau „žali“ – jos pagaminimo būdai egzistuotų, jei elektrinė nebūtų buvusi pastatyta, ir kiti veiksniai, darantys tiesioginę įtaką aplinkai, priklauso nuo šalių politinių sprendimų. Tad pats politinės ekologijos konceptas pasidaro bene visa apimantis: fizinė aplinka neegzistuoja vakuume, ir tiek išteklių prieinamumas, tiek tų išteklių kokybė dažnai priklauso nuo socialinių veiksnių ne ką mažiau nei nuo fizinių.
Politinės ekologijos svarba
Jungdama daugybę akademinių disciplinų, politinė ekologija, kaip analizės prizmė/įrankis, primena, kaip stipriai susiję yra dažnai kalbiniame lygmenyje atskiriami dalykai: politika, ekonomika, teisė, ekologija ir kt. Regionų užterštumas, deforestacija (miškų naikinimas), dirvožemio pavertimas tam tikrose šalyse netinkamu žemės ūkiui dėl lengvai apeinamų aplinkos apsaugos įstatymų ar jų nebuvimo ir kitos problemos yra visų pirma nulemtos politikos, tad ir jų sprendimai reikalauja pokyčių politikoje. Ir, atvirkščiai, aplinkosaugai palankūs sprendimai (pavyzdžiui, dėl atsinaujinančių energijos išteklių jėgainių, aplinką labiau tausojančios miestų infrastruktūros) gali užkirsti kelią didesnėms problemoms ateityje. Naujausioje Tarpvyriausybinės klimato kaitos grupės ataskaitoje žmonių veikla buvo nurodyta kaip pagrindinė klimato kaitos priežastis. Ilgėjančios sausros ir vandens trūkumas, stiprėjančios šalis sukaustančios pūgos, salų valstybėms grasinantis kylantis vandens lygis, nykstančios ekosistemos bei kitos klimato kaitos išraiškos egzistuoja ne vakuume, o šalių, tarptautinių korporacijų bei kitų žaidėjų stipriai veikiamoje aplinkoje. Žinant, kad politika diktuoja ekonominę veiklą, nesusieti politikos ir aplinkos reikštų toliau gyventi itin pavojingoje žmonijai paradigmoje.
