Alinama vasaros karščio, Lietuva gana ramiai stebi politikos pratybas Seime. Pirmąsyk nepriklausomos Lietuvos istorijoje mankštinamasi ir mažumos vyriausybės, ir priešlaikinių parlamento rinkimų baruose.
Šalyje, kurioje rinkėjai neskaito partijų programų, kaip niekada populiari pasidarė Vyriausybės programa. Derybas dėl koalicijų gaubiančioje demagogijoje it Kirkilo pypkės dūmai sklinda magiški programos principai. Tik apie juos gali suktis derybinė karuselė. Jau nugulė praeitin geniali tezė, kad naują vyriausybę geriausiai burti senosios brazauskinės vyriausybės programos pagrindu. Jei beviltiškai nesusikalbantys oponentai staiga keičia politinės draugystės partnerius, reiškia šalia vienų principų įklijuojami naujus. Ir taip toliau.
Jau prailgo savaitės, linksniuojant programos žodį, tačiau išvengiant diskusijų dėl jos turinio esmės. Nesistebėkim- kitaip ir negali būti. Kai buvo išsemtos vertybinės orientacijos, tradicinio partiškumo bei politinės tapatybės retorikos galimybės, atėjo eilė žodžiui programa. Kitokių politinių motyvų jungtis į koalicijas kaip ir nebeliko. Bent viešai apie tai nekalbama.
Per vyriausybinės krizės laikotarpį, regis, politikų (ypač iš socdemų ir konservatorių frakcijų) buvo gerai suprastas vienas dalykas. Kalbėti apie pirmalaikius parlamento rinkimus, neišnaudojus visų priemonių kompromisui pasiekti, nepademonstravus pasiryžimo imtis atsakomybės už Lietuvos valstybės likimą, t.y. formuoti vyriausybę arba dalyvauti jos formavime, būtų didelė klaida. Kalbėti apie pirmalaikius rinkimus be prakaito lašų ant kaktos- tiesiog nedovanotina rinkėjų akivaizdoje. Kitaip išsireiškiant, rodytis derybininkų kompanijoje yra pats geriausias būdas pasitikti pirmuosius pirmaeilius rinkimus.
Nori taikos- para bellum. Ruoškis ne karui, bet rinkimams. Tačiau ruoštis atvirai, kaip tai darė Urdomos avantiūristas su savo išbadėjusiais klapčiukais, nebuvo protinga. Politiniai karjeristai dabar turi sukioti kompasus iš naujo, o padėtis tokia it mūsų Seimas būtų įsikūręs elektros transformatorinėje: ką ten kompasas.
Kita vertus, šioje situacijoje išryškėja ir infantilaus politinio šantažavimo triukai. Jei nepalaikysit mūsų koalicijos arba bent mažumos vyriausybės- jums teks blogiukų vaidmuo dėl žlugusio šios kadencijos Seimo. Nesvarbu, kad savo prieštaringumu šios kadencijos Seimas pranoksta visus iki šiol buvusius. Šitokia derybų kalbos konstrukcija yra savaime labai iškalbinga. Ir užkrečianti. Formulė jau išmokta ne tik G.Kirkilo su J.Oleku, bet ir A.Čapliko.
Taigi, galime sėdėti po skėčiais arba stogais ir skaičiuoti, kas labiau nuostolinga: koalicija bet kokia kaina, ar pirmalaikiai Seimo rinkimai. Akivaizdu, kad tautos ir partinių politikų interesai čia yra labai skirtingi. Todėl klausimas, ką reikės nurašyti į politikos nuostolius, yra skaudus, bet savalaikis.
