„Šiandien Lietuvą tartum vėžys ėda beprasmiai tarpusavio karai ir intrigėlės, kuomet asmeninės ambicijos užgožia valstybės tikslus“, – taip prieš pusantrų metų dar tik pretendentas į prezidentus Gitanas Nausėda kritikavo valdžioje įsigalėjusias rietenas. Ir žadėjo, kad jis bus kitoks.
Visgi realybė politikos naujokams greitai parodo, ar taip jau paprasta taikiai sugyventi.
„Taip yra, kad jie visi yra „surišti“ vieni su kitais, niekas neveikia izoliacijoje ir tas pirminis noras būti aukščiau – jis labai greitai nuleidžiamas ant žemės, tu pamatai, kad turi su visais komunikuoti“, – sako politologė Rima Urbonaitė.
Vakarykštį Nausėdos sprendimą atmesti premjero siūlomą Luko Savicko kandidatūrą į ekonomikos ir inovacijų ministrus politikos ekspertai vadina kone vadovėliniu politinio keršto pavyzdžiu. Nors prezidentūra savo sprendimą aiškino tuo, kad Savickui trūksta patirties, tai mažai ką įtikino. Kur kas realesnis paaiškinimas – kad tai yra šalies vadovo kirtis Skverneliui už susisiekimo ministro Narkevičiaus gynybą.
„Nebūtinai gal reikėjo prezidentui atvirai pasakyti: taip, aš kerštauju dėl Narkevičiaus. Bet būtų galėjęs prisiminti tuos įtarimu, kad gali interesų grupių atžvilgiu nebūti objektyvus, prisiminti, iš kur jis atėjo į Vyriausybę, dalyvavimą Darbo kodekso peripetijose ir pan. Bet kokiu atveju, tai būtų skambėję solidžiau ir įtikinamiau“, – pasakoja apžvalgininkas Vytautas Bruveris.
Žinoma, tai nėra pirmas kartas, kai šalies vadovas atmeta premjero siūlomą kandidatą. Skvernelis patirties čia jau turi. Dar Dalios Grybauskaitės kadencijos pabaigoje ji ministrais nepaskyrė Irmos Gudžiūnaitės ir Giedriaus Danėliaus. Buvęs Grybauskaitės patarėjas Mindaugas Lingė tikina, kad Skvernelis elgėsi nepasitaręs. Panašiai, beje, ir apie dabartinį atvejį kalba Nausėdos komanda.
„Prezidentė sužinojo praktiškai iš spaudos, kad teikiama šita kandidatūra. Tai, jei nebesilaikoma sutartų principų, reiškia, apsispręsta, kad norima kažkokio politinio šou ar spektaklio. Bet tai – labai neatsakinga“, – teigia buvęs D. Grybauskaitės patarėjas Mindaugas Lingė.
Pasak M. Lingės, tokie atvejai sufleruoja aiškią išvadą:
„Jeigu turėtume normalius santykius tarp vykdomosios valdžios – premjero – ir prezidento, turbūt, nebūtų tokių situacijų.“
Kaip aiškina politologai, galimybių elgtis kitaip Savicko atveju turėjo abi pusės. Pavyzdžiui, Nausėda galėjo viešai paaiškinti, kad neleis sau veltis į beprasmį mūšį ir paskirti kandidatą.
„Prezidentas galėjo priimti sprendimą, bet argumentus pateikti taip, kad pasakytų: nepaisant tokio ir tokio premjero elgesio, aš, siekdamas to ir to, priimu tokį sprendimą“, – kalbėjo R. Urbonaitė.
Tačiau taip Nausėda savotiškai nusileistų „valstiečiams“ ir pripažintų dar neįtvirtinęs savo, kaip šalies vadovo, pozicijų. O „valstiečiai“, žinoma, to labai norėtų. Kita vertus, Skvernelis turėjo galimybę kandidatą surasti gerokai anksčiau ir Nausėdos nestumti į kampą priimti greitus sprendimus. Jau nekalbant apie tai, kad premjeras galėjo patenkinti Nausėdos norą atleisti skandaluose linksniuojamą Narkevičių. Tačiau tada galėjo griūti koalicija. Ir čia, pasak politologų, jau akivaizdu, kad valdžios rūmai tapo ambicijų mūšio lauku. Kiekviena pusė dabar lyg šachmatų lentoje bando dėlioti sau palankius ėjimus, kol ministerija be vadovo dirba faktiškai dar nuo rudens. O tokie ambicijų žaidimai su nauda valstybei neturi nieko bendra. Mūšiai, regis, gali tęstis ir iki kito rudens – rinkimų.
„Turėtų kaltę prisiimti tiek premjeras, tiek prezidentas. Tai nėra vieno asmens problema, tai reikia suvokti. Tai yra kelių asmenų problema, kurie matuojasi savo veikimo ribas, žiūri, kaip kitas reaguoja“, – sako R. Urbonaitė.
„Šitas žaidimas tiktai plėsis – atsidarys daugiau fronto ruožų, linijų. Visiškai pagrįstai galima prognozuoti, kad valdantieji dabar keršys kokioje nors kitoje srityje, prezidentas neliks skolingas kitoje srityje“, – pasakoja V. Bruveris.
Nenorėdamas nusileisti Skvernelis neskuba tikinti, kad tikrai ieškos naujo kandidato į ministrus. Visgi Konstitucija pasirinkimo teisės premjerui nepalieka.
„Iš Konstitucijos kyla tai, kad jis privalo ieškoti kandidato ir jį pateikti Prezidentui. Proto balsas sako, kad premjeras turi kuo greičiau tai atlikti, nėra nustatyta konkrečių terminų“, – teigia teisininkas Vytautas Sinkevičius.
Ar premjeras ras prezidentui įtinkantį kandidatą, geriausiu atveju paaiškės po poros savaičių, nes Skvernelis netrukus eis atostogų.
