„Mes išeiname iš namų ir iš karto susiduriame su menkyste, pasakė jis, menkyste ir begėdiškumu, veidmainiškumu ir piktumu. Mes teigiame, kad nėra melagingesnės, veidmainiškesnės ir piktesnės šalies nei ši, bet kai išvažiuojame ar bent pasižvalgome už šios šalies ribų, matome, kad ir ten viską užvaldę tik piktumas ir veidmainiškumas, melas ir niekšingumas.
Mes turime kokčiausią vyriausybę, kokią tik galima įsivaizduoti, veidmainiškiausią, pikčiausią, niekšingiausią ir kartu kvailiausią, teigiame mes ir, žinoma, visa tai, ką galvojame ir be perstojo teigiame, yra tiesa, pasakė Rėgeris, tačiau kai mes žvilgtelime už šios niekingos, veidmainingos, piktybiškos, melagingos ir kvailos šalies ribų, mes matome, kad kitos šalys – ne mūsų reikalas, pasakė Rėgeris, mūsų reikalas yra tik mūsų šalis, ir todėl mus tai kasdien šitaip pribloškia, kad mes jau seniai esame priversti egzistuoti kaip visiški bejėgiai tokioje šalyje, kurioje vyriausybė yra niekšinga, buka, veidmainiška, melaginga, be to, ir neišmatuojamai kvaila. Juk kiekvieną dieną mąstydami jaučiame tik tai, kad mus valdo veidmainiška, apsimelavusi ir niekšinga vyriausybė, kuri yra dar ir pati kvailiausia, kokią tik galima įsivaizduoti, pasakė Rėgeris, ir mes suvokiame, kad nieko negalime pakeisti, kad mes paprasčiausiai bejėgiškai turime žiūrėti, kaip šita vyriausybė kasdien tampa vis didesne melage, veidmaine, niekše ir menkysta. Bet ne tik vyriausybė yra melaginga ir veidmainiška, niekšinga ir nedora, toks pats ir parlamentas, pasakė Rėgeris, ir kartais man atrodo, kad parlamentas daug veidmainiškesnis ir melagingesnis nei vyriausybė, o pagaliau kokia melaginga ir niekšinga yra justicija šioje šalyje, kokia yra spauda ir pagaliau kultūra šioje šalyje, ir apskritai viskas šioje šalyje; šioje šalyje jau dešimtis metų viešpatauja tik melagiškumas ir veidmainiškumas, niekšingumas ir nedorumas, kalbėjo Rėgeris. Iš tiesų ši šalis pasiekė žemiausią nuosmukio tašką, pasakė Rėgeris, greitai ji išleis savo paskutinę dvasią, praras prasmę ir tikslą. Ir visur tie pasibjaurėjimą keliantys demokratijos tauškalai! Jūs einate į gatvę, kalbėjo jis, ir nuolat turite užsidengti akis, ausis ir net nosį, kad išgyventumėt šioje šalyje, kuri iš esmės tapo itin pavojinga visuomenei valstybe, pasakė Rėgeris. Kiekvieną dieną jūs netikite savo akimis ir savo ausimis, pasakė jis, kiekvieną dieną su augančiu siaubu jūs patiriate šios sugriautos šalies, šitos korumpuotos valstybės ir šitos sukvailėjusios tautos smukimą. Bet žmonės šioje šalyje ir šioje valstybėje nieko nesiima, pasakė Rėgeris, būtent tai be perstojo ir kamuoja tokį žmogų kaip aš. Žmonės, žinoma, mato arba jaučia, kaip valstybė kasdien tampa vis nedoresnė ir niekšingesnė, bet jie nieko nesiima. Politikai yra kiekvienos šalies ir kiekvienos valstybės žudikai, pasakė Rėgeris, ištisus šimtmečius politikai žudo šalis ir valstybes, ir niekas jiems nesutrukdo.“
Thomas Bernhard. Senieji meistrai.
***
Jis keletą sykių perskaitė citatą. Milžiniška, slegianti, beveik triuškinanti savo teisingumo svoriu ir įtikinamumo tūriu citata kabojo virš jo ir grasino tuojau pat sutraiškyti. Atrodė, kad šis uolos luitas tuojau atitrūks nuo baisaus nepasitenkinimo šlaito ir sumals jį į miltus.
Anksčiau jis tikėjosi, kad ant šios uolos galima statyti bažnyčią, vėliau - jei ne tikėjimo, tai bent savo paties namus. Ne, visos pastangos buvo bergždžios. Ant uolos, kuria laikė valstybę. Bet nėra jokios uolos, tik politikai. Politikai yra smėlis, ant kurio neįmanoma pastatyti jokių namų. Galima tiktai kasdien, kantriai su didesniu ar mažesniu įrankiu, indu ar šiaip talpa semti tą prakeiktą smėlį, nesitikint, kad rytoj jis vėl neužgrius ant galvos. Užgrius, smelksis į drabužius, į akis, į sąnarius, grauš žaizdas, sielą, sąžinę, srus ir tekės, kol neliks oro, kol užpils krūtinę, lūpas, gerklę. Visagalis, begalinis, begėdiškas ir neįveikiamas smėlis.
Jis žiūri ir nieko nesiima. Ir jo žmona žiūri, ir tėvai, ir giminės, draugai, kaimynai, visi, kurie dar gali žiūrėti. Minia, kuri stebi mirties bausmę. Minia, kuri supranta, kad mirties bausmė vykdoma jai. Politikų rankomis. Stebi ir nieko nedaro. Piktinasi, bijo, kankinasi depresijomis, geria antidepresinius vaistus, alkoholį, bet nieko nesiima, nieko nedaro. Netgi jaučia mazochistinį malonumą. Ne dėl to, kad yra baudžiama, žeminama, niekinama, o dėl to, kad gali daryti, bet nedaro. Nedaro visiškai nieko. Euforija mirties akivaizdoje.
Jis nebegali prisiminti, kada žmogus buvo atskirtas nuo valstybės. Kada valstybė pradėjo gyventi sau. Valstybė, kurioje gyvena politikai. Valstybė, kuri sukurta aptarnauti politikams. Prieš tris tūkstančius metų? Prieš du? Tai neturi jokios reikšmės. Jis nuo vaikystės girdėjo baisius pasakojimus apie tai, kaip ateityje robotai užgrobs valdžią Žemėje ir pavergs žmogų. Melas, visa tai buvo sąmoningai, klastingai sukurtas melas. Akių dūmimas, Geležinė veidmainystės uždanga. Šią pasaką sukūrė politikai. Nes jie kaip tik ir yra tie robotai, tos smegenys, kurios valdo žmogų. Joks mechanizmas negali elgtis taip šlykščiai, taip negarbingai, taip savanaudiškai, tik žmogus. Ne, ne žmogus, o politikas. Politikas, kuris nebegali grįžti į žmogų, nes laiko jį žemesne išsivystymo pakopa. Įrankiu, priemone, mėsa. Mėsa, kurią reikia prisiminti, kai artėja rinkimai, kai reikalinga kokia nors statistika, kai reikia pamaitinti patrankas, ginti tėvynę. Politikai moka sakyti žodžius. Kuo labiau tais žodžiais patys netiki, tuo gražiau juos sako. Ir žmonės netiki, bet vis tiek nieko nesiima. Iš įpročio, iš nevilties. Mato, kaip su jais elgiamasi, mato politikų panieką, cinizmą ir vergvaldiškus gestus, bet nepajudina nė piršto. Politikas yra amžinasis sfinksas ir jo mįslės negali įminti nė vienas mirtingasis...
Jis nespėjo baigti minties. Citata, visą laiką kabojusi virš galvos, staiga garsiai brakštelėjo ir jau kitą akimirką visu svoriu tėškėsi ant jo. Jis nesuspėjo pajusti net palengvėjimo, buvo pritrėkštas akimoju.
