Kad ir kas ką sakytų – aukščiausieji šalies vadovai moka gailėtis savęs ir vienas kito. Tai dar kartą parodo ir paskutinieji įvykiai. Prezidento Valdo Adamkaus emocinga ir dramatiška užuojauta „pačiam susipratusiam“ trauktis Seimo pirmininkui yra trigubai „neskani“. Ne vien todėl, kad išreikšta tradiciškai verksmingai bei patetiškai. Viskas kur kas rimčiau.
Pirmiausia, šalies vadovas nepraleido progos priminti savo liūdną dalią ir pasiguosti esąs kaltinamas „įvairiais dalykais“. Nelabai aišku, ką tuo norima pasakyti? Negi – neduok Dieve – egzistuoja videomedžiaga, kurioje ir šalies vadovas sklaidosi piniginiais ženklais negeroje kompanijoje? Tikėkimės, kad taip nėra - to dar betrūko.
Antras liūdnas dalykas - V. Adamkus prabilo Viktoro Uspaskicho ir Algirdo Mykolo Brazausko iškaltu „vagies įstatyme“ žargonu – ėmė reikalauti vos ne baudžiamąjį kaltinimą pagrindžiančių įrodymų, kuomet kalbama apie politinį pasitikėjimą ir moralinių reikalavimų politikams kartelę. Pastaroji, tuo pačiu, numetama taip žemai, kad po ja niekaip nebepalįsi – įveikti gali visi, kas neturi galiojančių teistumų.
Trečia, Prezidentas su jau minėtu V. Uspaskichu tapo sąjungininkais atvirai slėpdami tiesą ir išsisukinėdami. „Valstybininkų“ įšventintas Kėdainių „kniazius“ jau ėmėsi net viešai ginti šalies vadovą nuo Kęstučio Čilinsko.
Ko ten benorėsi iš Rusijoje metus nuo teisėsaugos besislapsčiusio „visokių diplomų“ turėtojo. Jis, be jokios abejonės, žino, kaip ten buvo su tomis rinkiminėmis šalies vadovo skolomis, bet nesakys, nes jam tai nenaudinga. Jo reputacija blogesnė jau nebus – geriau prilaikyti galimą šantažo įrankį užantyje.
Ką galvoti apie tuos žmones, kurie gaudami minimalią algą mielai sutiko „perduoti“ tūkstantines aukas? Jie irgi žino, kaip ten buvo, ko gero, dauguma net matė spaudoje paskelbtas savo pavardes, bet niekam nesako tiesos, nors galėtų. Jiems galima prikišti pilietiškumo stoką.
Ką pasakyti apie žmones, kurie balotiravosi, žadėjo, buvo išrinkti ir viešai prisiekė? Tai, kas kitiems yra pilietiškumo stoka, tokiems politikams, deja, reiškia visišką niekingumą.
Viktoras Muntianas, saviškiams prasitariantis, kad pažįsta kai kuriuos „aukotojus“, o viešumoje tai neigiantis – jau vien dėl to nėra vertas jokios užuojautos. Tuo nykiau atrodo atsidėkojanti už šį „nežinojimą“ V. Adamkaus parama jam.
Tarkim, kad pats V. Adamkus nežino kaip, per kieno rankas perėjo į fondo sąskaitas patekę ir skolas padengę pinigai. Įmanoma. Galiu patikėti, kad jis nepažįsta to V. Uspaskicho draugelio, kuriam buvo nupirkta pilietybė. Tačiau negaliu patikėti, kad jis nežinotų – kas žino. Gal nereikia įžeidinėti žmonių proto atsikertant „viską tikrino komisijos”, kad informacija “ne nauja”. Klausiama paprastai: ar tiesa, kad rinkimų skolos apmokėtos pono Viktoro pinigais per bemaž socialiai remtinus asmenis? Visa kita – pašaliniai triukšmai ir trukdžiai. Visi kiti klausimai – kas, kodėl ir už ką – išvestiniai.
Taigi, jei „kalta aplinka“, tai kalbame ne apie krūmus, prezidentūros kiemo žolytę, kilimines dangas ir limuzinus. Kalbame ir klausiame konkrečiai – kurie žmonės gali ir privalo žinoti atsakymą į minėtą – labai paprastą ir aiškų - klausimą? Ar tie žmonės, kurie taip pat slepia tiesą ir dabar užima aukštas pareigas valstybėje? Kas jie tokie?
Galima daug samprotauti ir verkšlenti, kad tiesūs klausimai jo ekscelencijai „griauna valstybės pamatus“, tačiau kitaip jie tiesiog supus, suskeldės ir sutrupės – nuo tiesos deficito ir pasitikėjimo krizės. Gangrenas reikia operuoti, net jei nėra narkozės, net jei ir labai skauda.