Nors daug kam žinoma, jog P. de Coubertinas olimpinėmis žaidynėmis siekė daugiau taikos pasaulyje, viena iš priežasčių, apie kurią tiek daug kalbama nėra, taip pat buvo Prancūzijos noras atsitiesti po Prūsijai pralaimėto karo ir pademonstruoti Prancūzijos fizinę jėgą kitoms šalims, taigi – politinė priežastis.
Vienu pirmųjų politinių pareiškimų olimpinėse žaidynėse laikomas atvejis, kai 1906 metais Atėnuose airių lengvaatletis Peteris O'Connoras, kuris turėjo atstovauti Didžiajai Britanijai, nes Airija neturėjo Olimpinio komiteto, laimėjo sidabro medalį. Per apdovanojimų ceremoniją sportininkas užlipo vėliavos stiebu ir išskleidė Airijos vėliavą vietoj Britanijos.
Vienomis labiausiai politizuotų laikomos Berlyno olimpinės žaidynės 1936 metais. Vokietijai buvo patikėta surengti žaidynes dar iki to, kol į valdžią atėjo naciai. Jiems olimpiada tapo puikia propagandine platforma, kur nacių svastikos plazdėjo visame olimpiniame komplekse. Hitleris norėjo įrodyti savo rasistinę teoriją apie arijų pranašumą visam pasauliui. Valstybėms reikėjo priimti sprendimą, ar vykti į žaidynes ir ar taip jos parodys, kad Hitlerio idėjoms pritaria. Vis dėlto naciams nepavyko dominavimu sporte įrodyti savo rasinio pranašumo, o prie to labiausiai prisidėjo juodaodis amerikietis Jesse'is Owensas, Berlyne laimėjęs keturis aukso medalius – 100, 200 metrų bėgimuose, 4 po 100 metrų estafetėje ir šuolio į tolį rungtyje – ir tapęs žaidynių herojumi.
„Aš manau, kad tarptautinė bendruomenė nenujautė, iki kokio lygio žaidynėmis galima manipuliuoti politiniais tikslais. Daugybė šalių vyko į žaidynes, tačiau nacių režimui nepavyko įgyvendinti visų savo politinių uždavinių. Tai įvyko daugiausiai dėl Amerikos atletų, kurie atsisakė pripažinti nacių režimą. J. Owensas padarė tai, ką padarė, ir sukliudė Hitleriui pasiekti to, ką jis buvo sumanęs pasiekti Berlyno olimpinėmis žaidynėmis. Tai buvo reikšminga, nes tai buvo pareiškimas, jog Hitleriui nebus leista gauti tiek politinės naudos, kiek jis tikėjosi. Aišku, tai nesustabdė Antrojo pasaulinio karo, kaip ir Maskvos olimpinių žaidynių boikotas neprivertė sovietų palikti Afganistano. Tačiau tai tikrai turėjo reikšmės“, – LRT Radijui sakė politikos mokslų profesorius JAV Almos koledže, knygos „Politinės olimpinės žaidynės“ autorius Derickas Hulme'as.
Tai, kad 1968-tieji buvo neramūs visame pasaulyje, atsispindėjo ir Meksiko olimpinėse žaidynėse. Tais metais Europoje vyko studentų protestai, vyko Vietnamo karas, Amerikoje nužudyti Martinas Liuteris Kingas ir Robertas Kennedy, Sovietų Sąjunga įvykdė invaziją į Čekoslovakiją. 10 dienų iki olimpinių žaidynių pradžios meksikiečių studentai, pasinaudodami pasaulio dėmesiu dėl artėjančios olimpiados, surengė protesto demonstraciją, reikalaudami demokratinių reformų ir socialinio teisingumo. Saugumo pajėgoms paleidus ugnį, žuvo, kaip spėjama, nuo 200 iki 300 žmonių, nors oficialioji valdžia skelbė gerokai mažesnius skaičius.
Meksiko olimpiada taip pat įsiminė įvykiu, kai per 200 metrų bėgimo prizininkų apdovanojimo ceremoniją du juodaodžiai Amerikos atletai – auksą iškovojęs Tommie'is Smithas ir bronzą laimėjęs Johnas Carlosas – jiems stovint ant nugalėtojų pakylos ir stadione užgrojus JAV himną iškėlė sugniaužtus kumščius, apmautus juodomis pirštinėmis, taip protestuodami prieš juodaodžių skurdą Amerikoje ir rasinę diskriminaciją.
„Mes esame sportininkai. Aš esu ir mokytojas, tačiau nesu politikas. Mes taip pasielgėme, norėdami, kad visas pasaulis pamatytų juodaodžių skurdą Amerikoje. Aš negaliu to valgyti. Ir vaikai, kurie užaugo su manimi namie – jie irgi negali to valgyti. Jie negali valgyti viešumo ir aukso medalių. Viskas, ko mes prašome, tai lygių galimybių būti žmonėmis. Mes esame penkiais kopėčių laipteliais žemiau ir kiekvieną kartą, kai mes bandome lipti aukščiau – jie uždeda savo koją mums ant rankų, nes nenori, kad mes liptume“, – tuomet į žurnalistų klausimus atsakinėjo T. Smithas.
Po tokio elgesio atletai buvo nušvilpti žiūrovų, pašalinti iš olimpinės komandos ir kaimelio, o vėliau ir diskvalifikuoti.
„Olimpinės žaidynės suteikia puikią progą, ypač tiems, kurie neturi resursų pasireikšti ir išdėstyti savo pozicijų. 1972-ųjų olimpinėse žaidynėse įvyko, be abejo, viena dramatiškiausių politinių demonstracijų. Palestinos teroristų veiksmai prieš Izraelio atletus parodė, kad Palestina neturi kitokių variantų, kurie padėtų atkreipti pasaulio dėmesį. Aišku, Izraelio atletų nužudymas buvo siaubingas veiksmas, tačiau jis tarptautinei bendruomenei palestiniečių siekius ir problemas išdėstė taip, kaip turbūt nebuvo galima padaryti jokiu kitu būdu“, – sako politikos mokslų profesorius D. Hulme'as.
1972 žaidynės Miunchene pasaulio atmintyje įsirėžė kaip kruviniausios. Į olimpinį kaimelį įsibrovusi palestiniečių teroristų grupuotė iš pradžių nužudė du Izraelio sportininkus, dar 9 paėmė įkaitais. Grupuotė reikalavo paleisti daugiau nei 200 palestiniečių, kalinamų Izraelio kalėjimuose. Derybos nebuvo sėkmingos, įkaitų išlaisvinimo operacija taip pat. Žuvo 11 Izraelio atletų, taip pat 5 teroristai ir 1 vokiečių policininkas.
„Kol ši invazija tęsiasi, mes ir kitos pasaulio šalys, negalime tęsti bendradarbiavimo su Sovietų Sąjunga. Štai kodėl Jungtinės Valstijos Sovietų Sąjungai taiko griežtas ekonomines sankcijas. Ir aš įspėju Olimpinį komitetą, kad sovietams įvedus karines pajėgas į Afganistaną, tiek Amerikos žmonės, tiek aš nepritarsime olimpinės rinktinės siuntimui į Maskvą“, – griežtą savo poziciją prieš Maskvos olimpines žaidynes pareiškė JAV prezidentas Jimmy'is Carteris.
JAV iniciatyva 1980-ųjų olimpines Maskvoje boikotavo apie 60 šalių. Taip Amerika reagavo į Sovietų Sąjungos invaziją į Afganistaną. Kaip sako D. Hulme'as, tuo metu toks buvo Amerikos užsienio politikos sprendimas.
„Olimpinis boikotas yra patrauklus tuo, jog jis mažai kainuoja ir nėra rizikingas. Tokį sprendimą J. Carteris priėmė, nes Amerika neturėjo kitų alternatyvų, kaip reaguoti. Ji tikrai nesiruošė kovoti su Sovietų Sąjunga, o boikotu nusiuntė labai aišku signalą bei Maskvos sprendimu privertė suabejoti ne tik pasaulyje, bet ir pačioje Sovietų Sąjungoje. Jos gyventojai tikrai laukė sėkmingų olimpinių žaidynių, o jos tokios tikrai nebuvo. Aš manau, kad olimpinės žaidynės suteikia politiniams lyderiams padaryti reikšmingą politinį sprendimą per daug nerizikuojant“, – dėsto D. Hulme'as.
Sovietų Sąjunga ir jos sąjungininkės į boikotą atsakė boikotu – lygiai po ketverių metų, kai žaidynės vyko Los Andžele.
Tuo metu Lietuvai politiniu atžvilgiu, ko gero, reikšmingiausios 1992 žaidynės Barselonoje – pirmosios po Šaltojo karo pabaigos. Į jas ką tik atsikūrusios Lietuva, Latvija ir Estija siuntė savo atskiras olimpines rinktines, kai tuo metu kitų buvusios Sovietų Sąjungos šalių sportininkai atstovavo Jungtinei komandai.
Pirmasis nepriklausomos Lietuvos olimpinis čempionas disko metikas Romas Ubartas sako jautęs politinę savo pergalės reikšmę, tačiau, jo manymu, apskritai politikos pačiame stadione – tarp sportininkų – nėra tiek daug. O priimdamos tam tikrus politinius sprendimus šalys kartais sportininkams pakenkia.
„Tas [politinis] spaudimas tampa atsakomybe. Tuo metu buvau vienas iš stipresnių disko metikų pasaulyje ir iš manęs tikėjosi aukščiausio apdovanojimo. Tuomet po Nepriklausomybės atkūrimo buvo įvairių nuotaikų, patriotizmo, olimpinis komitetas buvo neseniai sukurtas. Kalbų tokių specialių nebuvo, bet visi žinojo, kad aš iš Lietuvos. Mes [olimpiečiai] draugiškai vienas kitą palaikome, politikos tarp mūsų labai maža – daugiau sveikos sportinės konkurencijos. Dėl visokių politinių dalykų daugiau kalba vadovai, o mes esame sportininkai – kai žurnalistai paklausia, atsakome. Bet politikos, aišku, stengiamės per daug neliesti. Aš norėčiau, kad sportas būtų mažiau politizuotas, bet šito išvengti neįmanoma“, – LRT Radijui sakė pirmasis nepriklausomos Lietuvos olimpinis čempionas disko metikas R. Ubartas.
Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidento Artūro Poviliūno nuomone, politika nuo sporto neatsiejama, kol laimėtojams grojami jų šalių himnai ir prieš akis kyla valstybinės vėliavos.
„Sportas yra nepaprastai didelė politika, nes, mano supratimu, kol bus keliamos valstybinės vėliavos ir giedodami valstybių himnai nugalėtojų garbei, tai ir bus didelė politika. Mūsų sugrįžimas į Albervilio žiemos žaidynes ir Barselonos olimpines žaidynes po 64 metų pertraukos buvo nepaprastas įvykis. Kai 1988 metais atkūrėme savo olimpinį komitetą, negalvojome, kad bus taip sudėtinga grįžti į tarptautinę olimpinę šeimą. Tai buvo politinis klausimas, kadangi nei tuometinis Tarptautinio olimpinio komiteto vadovas Juanas Antonio Samaranchas, nei kiti nenorėjo spręsti to klausimo, jei neleidžia Sovietų Sąjungos olimpinis komitetas. Nors pagal tuo metu galiojusią olimpinę chartiją, mes grįžti į olimpinę šeimą turėjome pilną teisę“, – prisimena Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentas Artūras Poviliūnas.
Prieš ketverius metus Pekino olimpiados medalių lentelės pirmoje vietoje atsidūrė Kinija, po jos Jungtinės Amerikos Valstijos, toliau Rusija, Didžioji Britanija, Vokietija. Lietuva lentelėje – 56-ta.
Politikos mokslų profesorius D. Hulme'as sako, kad šios savotiškos politinės varžybos turėtų būti dar ryškesnės Londone.
„Manau, kad valstybėms medalių skaičius yra matas, rodantis vietą pasaulio arenoje. Tai, ką matysime Londone, bus labai įdomu, nes Europos šalys yra ištiktos ekonominės suirutės, čia vyrauja jausmas, kad jas užtemdo Azija. Amerika taip pat nerimauja, jog ji galbūt prarado savo dominuojančią poziciją, ypač Kinijai. Taigi varžybos Londone tarp JAV ir Kinijos bus ypač įdomios – vienos iš jų pergalė žaidynėse bus laikoma kaip jėgų pusiausvyros tarptautinėje arenoje pavyzdys“, – sako LRT Radijo kalbintas knygos „Politinės olimpinės“ autorius D. Hulme'as.
A. Plaipaitė
