Balta spalva Valdo Adamkaus prezidento rinkimų kampanijoje turėjo reikšti ir moralinę švarą, ir moralinį atsinaujinimą, taip reikalingą ir Lietuvai, ir Prezidentūrai. Jo rinkimų vajaus įvaizdžio kūrėjų palydėtas į rinkimus įspūdinga Baltų marškinių švente, apsuptas baltais marškiniais dėvinčių štabo narių bei rėmėjų, V. Adamkus tapo prezidentu.
Visą tą laiką šalia jo matėme jauną ir karjeros laiptais sparčiai kopiantį politiką - jauniausią Lietuvos merą, ką tik 30-metį atšventusį Darių Gudelį.
Ar tikrai į Lietuvą ateina švarių baltinių era, ar tai buvo tik rinkimams ir pergalei skirtas įvaizdis, kuris bus pamirštas nuaidėjus prezidento inauguracijos patrankos šūviams? Prieš pusantrų metų mažai žinomi žmonės, patekę į Prezidentūrą, teigė ateinantys ne tik čia, bet ir Lietuvoje daryti tvarkos. Rezultatus matėme. Kaip bus šį kartą?
“Ekstros” pokalbis apie tai su jau prezidento V. Adamkaus komandos nariu, buvusiu jo rinkimų štabo vadovu Dariumi Gudeliu - daugiau Anykščių gyventojams nei visai Lietuvai pažįstamu žmogumi.
Jūsų komandos organizuota Baltų marškinių akcija visuomenei padarė įspūdį. Per visą rinkimų kampaniją matėme ir jus vilkint baltais marškiniais. Ar tai reikštų, kad esate nusprendęs visur kalbėti tik tiesą, kad ir kokia nemaloni ji būtų?
Kaip matote, baltais marškiniais ir šiandien vilkiu. Kalbėti tik tiesą - mano principinė nuostata. Tik, aišku, gyvenimas moko kartais nutylėti tam tikrus dalykus, bet jokiu būdu nemeluoti į akis.
Tai ir pasakykit atvirai, ar pats tuos marškinius skalbėt, ar štabas tuo pasirūpindavo?
Mano marškinius? Skalbimo mašina namuose pats skalbiau, pats ir lyginau. Nors gal kokį kartą tai teko padaryti ir žmonai. Tačiau lyginu visada pats.
Esate kviečiamas į prezidento komandą. Ar taip buvo sutarta dar prieš rinkimus, kaip padėka už sėkmę rinkimuose?
Tikrai ne. Tikiu, kad tą patį atsakytų ir prezidentas. Jokių išankstinių susitarimų nebuvo.
Tai kokie tada motyvai jus atvedė į prezidento komandą?
Pirmą kartą susitikome su prezidentu, kai buvau ką tik išrinktas Anykščių meru. Tada dar buvau žalias, nepatyręs, o užgriuvo begalė problemų: pašalpų mokėjimas žmonėms vėlavo kokius penkerius metus, pedagogai atlyginimų negavę, įvairiausios socialinės įtampos grėsė sprogimu. Tada prezidento apsilankymas ir jo moralinė parama man turėjo daug įtakos. O ir vėliau teko bendrauti, nes V. Adamkus į Anykščius bent kartą per metus atvažiuodavo. Todėl jaučiau vidinę būtinybę talkinti jam rinkimuose, kiek sugebėsiu. Jo moralinis autoritetas, matyt, imponuoja ne tik man vienam.
Kaip manote, už ką prezidentas vertina jus, kas lėmė jo pasirinkimą?
Man pačiam į tai sunku būtų atsakyti, reikėtų klausti jo paties. Galiu tik pasakyti, kokias žmogaus savybes vertinu aš ir už ką norėčiau, kad ir mane vertintų. Tai pirmiausia atsakomybės jausmas. Darbštumas, energingumas, greitas sprendimų priėmimas. Tačiau bene svarbiausia savybė - optimizmas.
Sutikite, kad Prezidentūroje būsite po didinamuoju žiniasklaidos bei politinių oponentų stiklu. Kad prezidentas atkurs institucijos autoritetą už Lietuvos ribų, visuomenė neabejoja. Sunkiau tai padaryti šalies viduje. Koordinuosite kanceliarijos ir patarėjų korpuso veiksmus. Ar čia bus vietos pasireikšti švarių marškinių politikai?
Pati švarių marškinių akcija neatsirado kaip koks viešųjų ryšių veiksmas. Jos prasmė gilesnė. Viešumas, skaidrumas ir didelės atsakomybės sau reikalavimai - tai, manau, turėtų būti svarbiausia kiekvienam prezidento komandos nariui. To šiandien reikalauja ne tik visuomenė, bet to privalėtų reikalauti ir komandos nariai vieni iš kitų. Tikiu, kad taip ir bus. Labiausiai nekenčiu melo ir veidmainiavimo.
Sakoma, kad valdžia gadina žmogų. Manote, jums tai negresia? Ar manote, kad Anykščių mero patirtis jums pagelbės?
Esu įsitikinęs, kad ta mero patirtis tikrai padės darbe. Beveik dvi kadencijos šiame poste suteikė daug patirties. Todėl manau, kad vadinamojoje didžiojoje politikoje turi rastis daugiau žmonių, išėjusių savivaldos mokyklą. Čia, jei atsakingai vertini savo darbą, privalai būti visų sričių specialistas, nes kiekvieną dieną bendrauji ir su pedagogais, ir su finansininkais spręsdamas biudžeto problemas, privalai mokėti rasti bendrą šneką ir su senoliais, išmanyti jų bėdas ir sugalvoti, kaip jiems padėti. Viso šio interesų ir problemų spektro žinojimas tikrai teikia patirties.
Tačiau paliekate tuos žmones?
Man buvo morališkai sunkus šis apsisprendimas. Pats esu anykštėnas, faktiškai visą gyvenimą praleidau čia, išskyrus studijų metus. Jau išbridome iš krizės, judame pirmyn, užsukti investiciniai projektai. Tačiau džiaugiuosi, kad palieku gerą komandą, kuri tęs pradėtus darbus. Kontaktai nenutrūks, nes lieku tarybos narys.
Esate Artūro Zuoko žmogus. Ar būsite jo ranka Prezidentūroje? Kiek liberalcentristų partija turės įtakos jūsų darbui ten?
Ką tai reiškia A. Zuoko žmogus? Aš Zuoką, kaip Vilniaus merą, pažįstu tik kelerius metus, o ir tie santykiai nėra kokie nors konjunktūriniai ar partiniai. Savivaldybių asociacijoje bendraujant neatsižvelgiama, kokios partijos narys esi. Savaime buriamės jaunesni prieš labiau patyrusius, dar anų laikų sistemą menančius žmones, nes mus sieja naujesnis požiūris į vadybą. Čia ne tik A. Zuokas, bet ir Druskininkų meras R. Malinauskas, Varėnos meras V. Mikalauskas. Jokiu būdu nesu nuo ko nors priklausomas ar kam įsipareigojęs. Tokias prielaidas galite iš karto atmesti.
Einu į Prezidentūrą, kad rinkimų kampanijos suformuluota programa ir tikslai būtų įgyvendinti. Tai nuoseklus ėjimas. Prezidentas yra akcentavęs, kad ypač daug dėmesio šioje kadencijoje bus skiriama vidaus politikai. Kaip savivaldybininkas, čia aš jaučiuosi pakankamai stiprus ir manau, kad tiek vidaus politikos, tiek viešojo administravimo sritys man nėra svetimos. Tiesa, mano, kaip liberaliai mąstančio žmogaus, modernios valstybės vizija, be abejo, sutampa su partijos nuostatomis, bet apie tiesioginę įtaką kalbos būti negali.
Dalį visuomenės, balsavusios už V. Adamkų, šokiravo A.Zuoko pasirodymas išrinkto prezidento dešinėje “kaip niekur nieko” jau pirmojoje spaudos konferencijoje. Kaip tai komentuotumėte? Ar teisūs jūsų partijos lyderiai, tvirtindami - mes laimėjome rinkimus?
Tokio tvirtinimo iš partijos vadovo lūpų aš negirdėjau. Kita vertus, Liberalų ir centro sąjunga vienintelė parėmė V. Adamkų pirmajame ture. Tik antrajame, kai priartėjome prie pergalės, atsirado daugiau rėmėjų. Aš, kaip štabo vadovas, galiu pasakyti, kad rinkimuose gelbėjo būtent partijos struktūra. Per tokį trumpą laiką nebūtume pajėgę vietose sukurti štabo padalinių, todėl techninė pagalba buvo didelė. Tai atvirai pripažįsta ir prezidentas, dėkodamas už šią pagalbą. Tačiau rinkimus laimėjo ne partija, o Lietuvos žmonės, kurie, balsuodami už V. Adamkų, susiejo su juo valstybės ateitį.
Lietuva vadinama svainių kraštu. Politikai krikštija kolegų vaikus, vieni kitiems piršliauja. Ar nemanote, kad tai gali turėti ne visai tinkamų padarinių ateityje? Ar ir savo pirmagimiui kviesdamas krikštatėvius laikysitės panašios tradicijos?
Pirmiausia reikėtų sulaukti to pirmagimio (juokiasi). Kad vaiką tikrai pakrikštysime, neabejoju, nors apie krikštatėvius dar ne laikas galvoti. Apie panašius padarinius, tiesą sakant, nesusimąsčiau. Gal tikslingiausia būtų nepainioti šeimos reikalų su politika ir panašius dalykus palikti giminės aplinkai, kaip kad ir buvo Lietuvoje priimta.
Dėkoju už atvirus atsakymus. Bet grįžkime prie baltų marškinių įvaizdžio mūsų gyvenime. Ar jis neliks tik rinkimų atgarsis? Juk ir jūsų deklaruojami balti marškiniai jau buvo išpurvinti. Kas ir kaip juos dabar po STT akcijos A. Zuoką ir penkis Seimo narius lydinčių gandų gali ir turi išplauti?
Man atrodo, kad pirmiausia reikia atskirti prezidento instituciją nuo partijų ir politikų veiklos. Noriu pabrėžti, kad prezidentas yra nepartinis, jokia partija jam negali turėti įtakos. Todėl prezidento balti marškiniai nėra sutepti. Sutinkate su tuo? O kad Lietuvoje labai didelis susipriešinimas, daug pykčio vienas kitam, oponentų išpažįstamoms vertybėms, tenka atvirai pripažinti. Todėl prezidentas, ir eidamas į rinkimus, ir jau tapęs valstybės vadovu, vienu pagrindinių savo uždavinių ir mato ne tik atkurti prezidento institucijos moralinį autoritetą, bet ir panaikinti tą Lietuvos žmonių susipriešinimą.
Politikos ir verslo susipynimas gali tapti didele grėsme Lietuvai. Kad taip neatsitiktų, reikalingi aiškūs įstatymai - kas ir kaip gali finansuoti politines partijas, kaip jos turi atsiskaityti ir t.t. Šiandien to dar trūksta. Visa tai ne tik padidintų skaidrumą, bet ir panaikintų pernelyg dideles žmonių abejones. Kaip rinkimų štabo vadovas, pastebėjau ir gerų pokyčių. Štai kad ir rinkimų ataskaitos, kurias privalėjo teikti štabai.
Sumanymas geras, bet ne iki galo įgyvendintas. Jei štabas pateikė neišsamią ataskaitą, nėra svertų priversti jį tai padaryti. Nei skundėme oponentus, nei ką sakėme, bet, manau, Vyriausioji rinkimų komisija tokių dalykų neturėtų praleisti pro pirštus. Tik tada galėsime kalbėti apie skaidrumą ateityje.
Su prezidentu važinėjote po Lietuvą, matėte ir vargo Lietuvą. Kiek tai keitė jūsų, o gal ir prezidento, nuostatas dėl būsimos veiklos?
Aš tikrai nieko nauja nepamačiau, nes kasdien viriau tose provincijos gyvenimo problemose. Esu įsitikinęs, kad ir prezidentas nieko nauja sau neatrado. Jis puikiausiai pažįsta Lietuvos gyvenimą. Tik dabar mes patys turime daugiau galimybių bandyti jį pakeisti į gera, pasinaudoti visomis narystės ES teikiamomis galimybėmis, pasinaudoti mūsų galimybėmis. Pirmoji prezidento kadencija buvo skirta Lietuvos valstybės įtvirtinimui Europos ir pasaulio žemėlapyje, o dabar Lietuvos vidaus gyvenimas taps pagrindiniu tikslu. Tai nėra deklaratyvu, nes atsižvelgiant į šiuos dalykus jau dėliojama ir Prezidentūros struktūra.
Pabaigoje pafantazuokime. Jei dabar turėtumėte burtų lazdelę, kokius tris norus paprašytumėte jos įvykdyti?
Pirmiausia savaitės ar dviejų atostogų, kad galėčiau gerai išsimiegoti ir pailsėti. Paskui (pauzė). Gal norėčiau, kad būtų mažiau pykčio, o daugiau optimizmo. O trečias noras, kad kitame Europos futbolo čempionate dalyvautų ir Lietuvos komanda. Išsipildys?
Aišku, juk esate optimistas.
Kalbėjosi Danutė Jokubėnienė
“Ekstra” (http://www.lrytas.lt/ekstra/archyvas/2004/0705/)
