„Deklaruojama, kad moterų ir vyrų teisės Kenijoje lygios, tačiau akivaizdu, kad, vertinant pagal monogamiškų šeimų vertybes, nelygybės apstu visuose namuose. Vyrai – taip pat žmonės, jiems nėra lengva visoms per gyvenimą sutiktoms moterims suteikti tiek pat dėmesio ir rūpesčio, tad natūralu, kad moters teisės šeimoje labiausiai priklauso nuo jos asmeninio santykio su sutuoktiniu“, – interviu LRT Televizijos laidai „Pasaulio panorama“ pasakoja Kenijos politikė.
Kalbant apie moterų dalyvavimą politikoje, Kenijos įstatymai suteikia daug galimybių, tačiau realiai jie neveikia. „Konstitucijoje įteisintas labai progresyvus dviejų trečdalių atstovavimo nacionaliniu lygiu principas, o atskirame skirsnyje įtvirtinta moterų teisė kandidatuoti į apygardų valdybą, bet realybėje tai dar neveikia“, – sako J. N. Sane.
– Vakaruose esame įpratę prie lyčių lygybės ir nuolatinės kovos už ją. Kartais mums sunku suprasti, kad vis dar esama šalių, kuriose moterys neturi nei teisių į žemę, nei į turtą, nei į savo vaikus. Kokia padėtis Kenijoje?
– Per ilgą laiką Kenijos moterų padėtis, kalbant apie sprendimų priėmimą ir lygybę, šiek tiek pagerėjo, tačiau kai kur, ypač etninių mažumų ir diskriminuojamose klajoklių grupėse, situacija apgailėtina. Mes vis dar neturime jokio balso priimant sprendimus nacionaliniu lygiu, o dėl nusistovėjusių tradicinės lyderystės sistemos taisyklių mes vis dar marginalizuojamos, išstumiamos iš visuomenės.
Moterys – be teisės turėti žemių ar nekilnojamojo turto, neturi lygių su vyru teisių santuokoje, prieš moteris dažnai vartojama prievarta – ją dažnai patiria namuose, o dėl tradicijų daugelis moterų turėjo iškęsti net apipjaustymą. Be to, dažnai merginos prieš jų valią dar ankstyvame amžiuje prievarta ištekinamos.
Merginų apipjaustymo ritualas atliekamas, kai joms būna tarp devynerių ir penkiolikos metų. Paprastai tokiu metu jos mokosi pradinėse klasėse. Po šio ritualo, kai sveikata pagerėja, reikia tekėti už partnerio, kurį pasirinko ne pati ir apie kurį nieko iki tol nežinojo.
– Kalbėdamos apie Afriką, negalime ignoruoti Jūsų minėtos apipjaustymo problemos. Gal galite papasakoti, dėl ko tokia tradicija įsigalėjo, koks šios problemos mastas Kenijoje ir kodėl ją taip sunkiai sekasi spręsti?
– Apipjaustymo ritualai paplitę daugelyje Kenijos bendruomenių. Seniau moterys buvo apipjaustomos labai žiauriais būdais – dažnai būdavo sužalojamos, kentėdavo nuo komplikacijų, susirgdavo įvairiomis ligomis, plintančiomis per kraują.
Prieš kelerius metus priėmus moterų genitalijų apipjaustymą draudžiantį įstatymą, bendruomenės požiūris kiek pasikeitė. Neretai atlikti apipjaustymo namuose kviečiami valstybinių ligoninių gydytojai. Vis dėlto daugelyje klajoklių bendruomenių tai ir toliau daro pribuvėjos.
Apipjaustomų moterų skaičius didelis – vien mūsų, masajų, bendruomenėje apipjaustoma daugiau kaip 70 proc., o somaliečių ir Boranos bendruomenėse – per 80 proc. moterų.
– Gal pakeisti šią tradiciją trukdo ir faktas, jog kai kuriems žmonėms moterų apipjaustymas garantuoja stabilias nemažas pajamas, kad tai tapo savotišku verslu?
– Aš to nepavadinčiau verslu – tai daugiau tradicija, susijusi su visuomenės normomis, kultūra ir dvasingumu.
Seniau moterys buvo apipjaustomos todėl, kad nebūtų seksualiai aktyvios ir siekiant užkirsti kelią amoralumui, nes bendruomenėse paplitęs įsitikinimas, kad neapipjaustytos moterys yra žemos moralės. Taigi apipjaustymas tarsi garantavo, kad moteris bus garbinga ir gebės rūpintis namais, o ne ieškos seksualinių malonumų už santuokos ribų.
– Kita Kenijos moterų gyvenimo pusė susijusi su poligamija. Papasakokite plačiau apie šeimos struktūrą Jūsų šalyje ir kokių apskritai teisių moterys turi šeimoje ir bendruomenėje?
– Dauguma bendruomenių Kenijoje praktikuoja poligamiją, nors ir išpažįsta krikščioniškas vertybes, kurios aukština monogamiją. Santuokos taisyklės leidžia vyrams Kenijoje turėti tiek žmonų, kiek gali pasirūpinti. Manau, tai labai neprogresyvu. Moterys parlamente priešinosi poligamijos įteisinimui, tačiau valdžioje mūsų labai mažai, todėl vyrų daugumos balsais nutarta pritarti ir tęsti poligamijos tradicijas.
Deklaruojama, kad moterų ir vyrų teisės Kenijoje lygios, tačiau akivaizdu, kad, vertinant pagal monogamiškų šeimų vertybes, nelygybės apstu visuose namuose. Vyrai – taip pat žmonės, jiems nėra lengva visoms per gyvenimą sutiktoms moterims suteikti tiek pat dėmesio ir rūpesčio, tad natūralu, kad moters teisės šeimoje labiausiai priklauso nuo jos asmeninio santykio su sutuoktiniu.
Kenijos įstatymai leidžia, kad skyrybų atveju moteris gautų tokią pat, kaip ir vyras, per santuoką užgyvento turto dalį. Tačiau būtina pabrėžti, kad dauguma moterų, santuokai nutrūkus, lieka be nieko. Didžioji dalis moterų Kenijoje yra namų šeimininkės ir jų indėlis į šeimą, namus ir vaikus paprastai nefinansinis – jos išleidžia vyrus uždirbti pinigų, o moterų darbas lieka pinigais neįvertintas.
– Vienas svarbiausių tikslų, kurio siekia moterų judėjimai visame pasaulyje, yra proporcingas atstovavimas. Kaip sekasi siekti šio tikslo Kenijoje? Kada, Jūsų nuomone, galime sulaukti dienos, kai Kenijai vadovaus prezidentė moteris?
– Na, šito laukti teks dar tikrai ilgai, tačiau padėtis pamažu gerėja. Per dvejus paskutinius rinkimus buvo moterų, kandidatavusių į šį postą: paskutiniuose rinkimuose tai buvo Martha Karua, o 1992-aisiais kandidatavo dvi moterys. Nepaisant to, šiuo klausimu padėtis šalyje daug blogesnė, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Konstitucijoje įteisintas labai progresyvus dviejų trečdalių atstovavimo nacionaliniu lygiu principas, o atskirame skirsnyje įtvirtinta moterų teisė kandidatuoti į apygardų valdybą, bet realybėje tai dar neveikia.
