Policijoje gali dirbti dėl prastos sveikatos vis nualpstantys pareigūnai, o piliečių blaivumas neretai tikrinamas nepatikimais, todėl meluojančiais alkotesteriais. Tokias policijos paslaptis išdavė dabar jau buvęs Šakių policijos patrulių būrio vadas Vytautas Demenius (55 m.), Marijampolės teisme teisiamas už gegužės 27-osios vakarą netoli Šakių padarytą avariją ir pražudytą 14 metų paauglį.
Galvoja kasnakt
Šioje teismo byloje liko tik paskelbti nuosprendį. Jau kalbėjo ir pats teisiamasis, kelis posėdžius klausęsis, ką liudijo kiti bylos dalyviai ir kokie įrodymai surinkti.
„Noriu dar kartą atsiprašyti nukentėjusiųjų, – kūnu pasisukęs į teisėją, o ne į žuvusio berniuko tėvus vangiai ir lėtai, tarsi rinktų tinkamiausius žodžius, kuriuos labai sunku ištarti, pradėjo V. Demenius, stovėdamas už stiklinės teisiamųjų narvo sienelės. – Labai gailia, kad taip nutiko, bet pakeisti jau nieko negalima. Kiekvieną naktį apie tai galvoju – galvoje netelpa.“
Priminsime, kad V. Demenius kaltinamas ne tik padaręs avariją, po kurios sunkiai sužalotas jaunas dviratininkas mirė, bet ir pabėgęs iš įvykio vietos, neieškojęs sužalotajam pagalbos, nepranešęs į policiją, kurioje pats tuo metu dirbo. Tiesa, avariją patrulis padarė ne tarnybos metu, o jau kelis mėnesius turėdamas nedarbingumo pažymėjimą, ruošdamasis rytojaus dieną įteikti paskutinius dokumentus, reikalingus išleidžiant policininką į tarnybinę pensiją.
Iki teismo V. Demenius pripažino, kad padarė avariją ir nuvažiavo, bet kategoriškai neigė, kad vairavo būdamas neblaivus. Teisme vyras laikėsi panašios pozicijos, tik dar pridūrė, kad tikrai nebūtų nuvažiavęs iš įvykio vietos, jeigu būtų matęs į pakelės žoles nusviestą dviratininką ar kitas avarijos žymes. „Išlipau iš mašinos, kai išgirdau kažkokį barkštelėjimą, paėjau kelis žingsnius, bet nieko įtartino nepastebėjau, todėl ir nuvažiavau“, – teigė teisiamasis.
O kiti liudininkai liudijo, kad po avarijos sulamdytas dviratis aiškiai buvo matyti ant kelio, kaip ir dviratininko mobilusis telefonas, įvairios nuolaužos, šukės.
Susimovė ne kartą
Įrodinėdamas, kad avariją padarė ne dėl girtumo, o dėl staiga pablogėjusios sveikatos būklės, V. Demenius pasakojo, jog to sekmadienio popietę jis viešėjo pas bičiulį Lekėčių kaime, bet alkoholio neragavo. Po to važiavo prie šaltinio pasisemti tyro vandens. Tada dar užsuko į Lukšių miestelio kapines, kur patvarkė savo tėvų kapus.
Štai tada V. Demenius, anot paties, pradėjo jaustis labai blogai – skaudėjo krūtinę, gniaužė širdį, svaigo galva. Todėl suskubta namo.
Širdies ir aukšto kraujospūdžio problemų V. Demenius turėjo jau bene nuo 2006-ųjų metų, kai jį buvo ištikęs infarktas. Pastaruoju metu vyras, paties teigimu, keletą kartų buvo nualpęs, net nukritęs, tačiau tai praeidavę – jis vėl pasijusdavęs geriau.
V. Demenius spėliojo, kad toks „sąmonės užtemimas“ jį ištikęs ir tą sekmadienį vairuojant automobilį iš kapinių, užtat liudininkai ir matę vinguriuojantį automobilį. Kodėl tokios būklės vairuotojas nestojęs ir nesikvietęs greitosios pagalbos arba kodėl nelaukęs, kol būklė pagerės, V. Demenius negalėjo atsakyti.
Teisiamasis skundėsi kai kurių momentų po avarijos visai neprisimenąs: nei kad skambino kolegoms, nei kad buvo pas kaimynus, nei kad duktė jį vėlų vakarą nuvežė į Giedručių kaimą nakvoti pas bičiulį Stasį Vyšniauską. „Prisimenu tik kitą rytą, kai prabudau pas Vyšniauską. Bet ar dukra mane iš jo išvežė rytą, ar dukros draugas, negaliu pasakyti. Geriau viską atsimenu tik nuo to momento, kai rytą jau buvau nuvežtas į Šakių ligoninę“, – dėstė V. Demenius.
Liudydamas buvęs policininkas susimovė ne kartą. Jis teigė ir dabar dar nesuprantąs, kodėl dukra jį, esą pasiligojusį, savo iniciatyva nuvežė nakvoti į kaimą pas bičiulį, o ne skubėjo tėvui kviesti greitąją pagalbą, nors pati dukra prieš tai teisme liudijo, kad pas bičiulį norėjo pats tėtis – turėjo ten nusiraminti, o tada jau būtų ėjęs į policiją prisipažinti.
Taip pat V. Demenius tvirtino, kad pastaruoju metu jau seniai visai negėrė, nes jam neleido sveikata – „tik apie 100 gramų alkoholio prieš kokias 4–5 dienas“. Tačiau anksčiau liudijusi jo dukra jau buvo prasitarusi, kad „tėvą visada parveždavo iš draugų, kai šis lakdavo“, o šeimos draugė liudijo, kad prieš porą savaičių iki avarijos sutikta V. Demeniaus žmona jai skundėsi, jog sutuoktinis „savaitę geria, savaitę – ne, net nežinia ką daryti“.
Buvo girtas darbe
Tokie prisiminimai apie V. Demeniaus girtavimą labai reikalingi, nes įtariama, jog policininkas ir pabėgo iš avarijos vietos tik todėl, kad buvo neblaivus. Tačiau kitą rytą ligoninėje du kartus alkotesteris rodė, kad V. Demenius yra visiškai blaivus, trečią kartą prietaisas jau parodė 0,08 promilės, vėliau detaliai ištirtas kraujas vėlgi liudijo blaivumą, o toksikologinė ekspertizė išdavė, kad V. Demenius avarijos metu turėjęs būti neblaivus, nes šlapime likę 0,25 promilės alkoholio. O iš šlapimo alkoholis pasišalina kur kas vėliau, negu iš kraujo, tačiau tikrai ne po 4-5 dienų, o anksčiau.
Pats V. Demenius teigė negalįs nei paaiškinti, nei suprasti, kaip jo šlapime atsiradę alkoholio, tik pabrėžė, kad „mūsų alkotesteriai kartais rodo netiksliai, yra nepatikimi – taip mano tarnyboje buvę ne kartą“. Kaltinamajam dar padėjo ir jo advokatė Aušra Ručienė: esą galbūt alkoholio pėdsakų organizme likę dėl vartotų medikamentų.
Tai dabar turės nuspręsti teismas. O įrodyti, kad V. Demenius po avarijos galėjo būti išblaivintas, nepavyko.
Beje, V. Demenius per tris dešimtmečius savo tarnyboje keletą kartų buvo apdovanotas ir dėl didelės patirties ėjo aukštas pareigas, tačiau 1991 metų lapkričio 10 dieną jam buvo pareikštas griežtas papeikimas už alkoholio vartojimą tarnybos metu. Taigi problemos dėl alkoholio šio vyro kasdienybėje – ne atsitiktinumas.
Tik faktai:
Asmeniui, dėl kurio kaltės per avariją žuvo žmogus, o kaltininkas buvo neblaivus, gresia laisvės atėmimas iki 10 metų.
Iki šiol teismo posėdžiuose nepaaiškėjo, kad ligų kamuojamas teisiamasis V. Demenius serga nors viena tokia liga, dėl kurios negalėtų atlikti bausmės įkalinimo įstaigoje.
V. Demenius policijoje dirbo 32 metus, o iš tarnybos skubiai atleistas gegužės 30-ąją, nelaukus teismo nuosprendžio dėl avarijos, nes vien pasišalinimas iš įvykio vietos – policijos vardą teršiantis poelgis.
Irena ZUBRICKIENĖ
