Generalinė prokuratūra apskundė Kauno apygardos teismo išteisinamąjį nuosprendį dviem Šakių policininkams, daugiau negu metus kaltintiems išnaudojus areštantus kaip samdinius, be atlygio.
Abu – į pensiją
Tačiau sunku patikėti, kad po Generalinės prokuratūros skundo Apeliacinio teismo teisėjai Šakių policijos dėmę įvertins kitaip. Nors labai panašu, kad viskas, kas surinkta byloje, išties vyko, tačiau nusikalstamus faktus rinkę ir fiksavę pareigūnai, kaip įvertino teismas, darė rimtų klaidų – buvo nemokšos.
Kauno apygardos teismas dar gruodį nudžiugino abu per 20 metų policijoje dirbusiuosius – Beną Kriščiūną (41 m.) ir Edvardą Pratusevičių (41 m.). Pirmasis – ilgametis Šakių policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus viršininkas, kuriam privalu organizuoti kasdienį per 60 pareigūnų darbą. Antrasis – vienas jo pavaldinių, pastaruoju metu dirbęs areštinės vadovu.
Kai 2011-ųjų spalį ant šių patyrusių policininkų krito kaltės šešėlis, abiem grėsė net iki 7 metų kalėjimo. Taip pagal Baudžiamąjį kodeksą „atlyginama“ už piktnaudžiavimą tarnyba.
Kilus skandalui, B. Kriščiūnas buvo nušalintas nuo pareigų, nes Šakių policijai vadovaujanti Marijampolės apskrities policijos vadovybė nesutiko išleisti jo į tarnybinę pensiją, kaip „dėmėtas“ pareigūnas tuokart prašėsi. Dabar, B. Kriščiūną išteisinus, teismas panaikino jo nušalinimą nuo pareigų, bet pareigūnui tuoj patarta išeiti iš darbo. Jis dabar – tarnybos pensininkas.
O postinis E. Pratusevičius pareigūno pensijos privalumais mėgaujasi jau dešimtą mėnesį – jis išleistas ilsėtis tebevykstant teismo procesui, praėjusių metų gegužės viduryje.
Kauno apygardos teismas išskalbė kaltintų policininkų mundurą, paskelbdamas, kad „kaltinamieji savo kaltės nepripažino, o teismas nenustatė pakankamai įrodymų jų kaltei pagrįsti“, tačiau dėmių žymių tebeliko.
Įrodymai – ne įrodymai
Suprantama, tik vaikai galėtų tikėtis, kad patyrę policijos darbo vilkai skubėtų pripažinti savo kaltę, kai jie nebuvo sučiupti už rankos. Taip, abu policininkai buvo įskųsti organizavę areštantų darbą B. Kriščiūno privačioje sodyboje, bet įskųsti anonimo. Šis liko nenustatytas, teisme neliudijo. Policininkai buvo operatyviai apklausti kolegų vilniečių iš Imuniteto tarnybos, bet kaltę neigė. Įtartųjų neišdavė ir patys sodyboje esą išnaudoti areštantai, nors tikrai tuo metu kažkur „gastroliavo“ – ne areštinėje sėdėjo.
Vėliau nustatyta, kad keturių areštantų tądien areštinėje nebuvo nuo priešpietės iki maždaug 16 valandos.
Tikrintojai fiksavo faktus, bet kai kurie pirminiai tyrėjų veiksmai, kaip dabar įvertinęs teismas, buvo atlikti pažeidžiant Baudžiamojo proceso kodekso normas. Tokių faktų teismas nelaikė įrodymais, nors jie – ne teisiamųjų suole sėdėjusių Šakių policininkų naudai.
Teismui netiko ir tai, kad kai kurie liudininkai pagal jiems parodytas nuotraukas atpažino du areštantus, neva ką tik dirbusius B. Kriščiūno sodyboje, nes tos nuotraukos rodytos dar nepradėjus ikiteisminio tyrimo. Todėl tai teisme irgi negali būti laikoma įrodymu.
Taip pat teismas sukritikavo prokurorų akcentuotą detalę, kad sodyboje, kur esą dirbo areštantai, rasta nugerta alaus skardinė ir įrankiai. Bet šiais radiniais niekas iš „pėdsekių“ nepasirūpino – netyrė kaip įkalčių, be to, „dingę“ areštantai į policiją pavakare sugrįžo visiškai blaivūs – tai buvo nustatyta.
Taigi Kauno apygardos teismas nerado, už ko užsikabinti, kad pripažintų abu policininkus nusikaltus. Liudytojų, kurie bent kiek užsiminė apie galimą policininkų kaltę, parodymus teismas įvertino tik kaip išvestinius – girdėjus, ką kažkas pasakojo, o ne patiems mačius ar žinojus. Tokius parodymus teismas pavadino neinformatyviais, prieštaringais, o kai kurie parodymai teisme buvo paneigti.
„Byloje kylant abejonėms, jos turi būti vertinamos kaltinamojo naudai”, – tokia išvada padaryta Kauno apygardos teismo teisėjo Romualdo Lincevičiaus pasirašytame ir paskelbtame išteisinamajame nuosprendyje.
Tikrino trys sekliai
Kad skaitytojui būtų lengviau suprasti, kuo konkrečiai buvo kaltinami du Šakių policininkai, priminsime pačią istoriją.
Skandalas kilo 2011-ųjų spalio 11-ąją, kai Policijos departamento Imuniteto tarnybos pareigūnai Vilniuje gavo anonimo pranešimą, jog Šakių policijoje savivaliauja B. Kriščiūnas, dienomis išvežantis į savo sodybą Raninės kaime (Kriūkų sen.), maždaug už 25 kilometrų, kelis areštantus, kad jie už dyką atliktų įvairius ūkio darbus. Trys Imuniteto tarnybos pareigūnai iškart išvyko į Šakius.
Šakių krašte popietę atsidūrę sekliai pasiskirstė užduotimis: du važiavo į Raninės kaimą, kur tikėjosi užklupti dirbančius areštantus, o vienas pasuko į patį policijos komisariatą, kad patikrintų areštinę ir pasikalbėtų su pačiais „samdinių“ darbo organizatoriais.
Raninės kaime areštantų nebuvo. Kiti ten sutikti žmonės neslėpė matę du vyrus, dirbusius policininko sodyboje.
Sekliai grįžo atgal į Šakius, kad nufotografuotų tuos areštantus, ir vėl sugrįžo į Raninės kaimą. Liudininkai pagal nuotraukas atpažino, kad tai tie patys, buvę policininko sodyboje. Tiesa, vėliau šie liudininkai pradėjo jau dvejoti – sakė, kad negalėję tiksliai atpažinti žmonių pagal per mažas nuotraukas, o tie vyrai sodyboje greičiausiai buvę... medžiotojai...
Areštantai neigė dirbę
Kol vieni Imuniteto tarnybos pareigūnai žvalgėsi po Raninės kaimą, trečiasis tuo metu džiaugėsi pasitvirtinusiais įtarimais, nes keturių areštantų, kurie galėjo būti išvežti darbuotis pas policininką, kamera Šakių policijoje buvo tuščia. Areštinės pareigūnai tik pečiais trūkčiojo – nežinojo, kur tie areštantai yra...
Nežinojo ir darbo kabinetuose tuo metu nebuvę, todėl iškviesti tuometis Šakių policijos vadovas Mindaugas Skruibis bei tas pats B. Kriščiūnas, ir neblaivus į darbovietę atvykęs, nes buvo neva pasiprašęs laisvų popietės valandų, areštinės vadovas E. Pratusevičius. Kolegas užklupę vilniečiai užfiksavo, kad prieš 5–10 minučių, kai į komisariatą atvyko E. Pratusevičius, parėjo ir „dingę“ areštantai. Jų niekas nelydėjo.
Pradėjus areštantų klausinėti, nė vienas nepasakė darbavęsis B. Kriščiūno sodyboje. Laimonas L. ir Zenius M., dėl kurių „lažo“ ir buvo skambinta anonimo į Vilnių, tikino vaikštinėję po Šakius – buvę parke, sutartoje vietoje laukę atvykstančių aplankyti žmonų, bet kažkodėl nesulaukę...
Tokios pozicijos areštantai laikėsi ir teisme, nors kai kurie jų artimieji teigė „girdėję iš kitų“, kad tądien šie areštantai skundęsi, jog dirbę „pas policininką“ ir staiga turėję bėgti slėptis į miškelį.
Tyrėjams išanalizavus minėtų areštantų mobiliojo ryšio duomenis, buvo nustatyta, kad tądien šių vyrų telefonais kalbėta ir Šakiuose (policijoje), ir keliuose Šakių krašto kaimuose. Bet areštantai kategoriškai neigė tądien naudojęsi savo telefonais, kurie, atliekant arešto bausmę, esą būna užrakinti specialioje policijos patalpoje.
Telefonas „išdavė“ ir komisarą B. Kriščiūną, bet šis įtikinėjo, kad jo telefonas tą dieną buvo įjungtas krautis ir paliktas automobilyje, o automobilis paskolintas artimam giminaičiui – jis ir važinėjęs. Šis, beje, negalėjo to paliudyti, nes po kelių mėnesių nuo skandalo pradžios mirė...
Išpūliavo negerovėmis
Nors Šakių policininkų kaltės teismui nepavyko įrodyti, tačiau šia byla išryškino daug negerovių – lyg senų tradicijų, puoselėtų šioje policijos įstaigoje. Pasirodo, administracinį areštą atliekantys suimtieji čia galėdavo laiką leisti labai laisvai – be jokio prižiūrėtojo išeidinėti į kiemą, stoviniuoti gatvėje prie komisariato, nutolti nuo jo į netolimą parką ar dar toliau, panorėję matytis su žmonomis. Areštantai ne tik šluodavo įstaigos kiemą, plaudavo tarnybinius automobilius, bet ir galėdavo negrįžti į areštinę pietauti ir net paskambinėti savo telefonais. Jau nekalbant apie tai, kad ne visada areštantų „laisvos vaikštynės“ buvo įregistruojamos žurnale, kaip ir lemiamą kartą.
Tuometis Šakių policijos vadovas M. Skruibis teisme tikino daug ko nežinojęs apie areštinės kasdienybę, o kai kuriomis temomis jis išvis nekalbėjo, tvirtindamas, jog tai daro remdamasis Lietuvos Konstitucija. Beje, šis vadovas į tarnybinę pensiją išėjo 2012-ųjų vasaros pradžioje, kai girtas jo pavaldinys padarė mirtiną avariją ir iš įvykio vietos pabėgo.
O kaltinti abu policininkai teisme pripažino daugumą areštinės kasdienybės negerovių, tačiau teisinosi „taip radę“ ir, be to, taip sukęsi iš padėties, nes visų ūkio darbų policijoje nepajėgdavusi nudirbti ūkvedė moteris, be to, areštantai visada prašydavę leisti jiems pakvėpuoti grynu oru, taip pat – duoti darbo, kad nebūtų taip nuobodu.
Tik faktai:
Valstybinį kaltinimą teisme palaikiusi prokurorė, skirtingai nei teisėjas, abiejų policininkų kaltę įžvelgė ir prašė juos nubausti už piktnaudžiavimą tarnyba: B. Kriščiūnui skirti 39 000 litų baudą, E. Pratusevičiui – 26 000 litų baudą
Prokurorė taip pat prašė teismo iškelti bylas apsimelavusiems liudytojams.
Šakių policininkas B. Kriščiūnas rimtų nemalonumų turėjo ir 2008-ųjų vasarą, kai Kriūkų miestelyje, padaręs eismo įvykį, paspruko iš įvykio vietos – tuomet policininkas teismo išvengė dėl laiko, palankaus jam, kai sukako senaties terminas (pusė metų po užfiksuotų pažeidimų).
Tai, kad areštantai – tinkanti darbo jėga be atlygio triūsti privačioje valdoje, Lietuvos policijos įstaigose girdėta ir anksčiau: 2000-2002 metais areštantai buvo vežiojami dirbti į Vilniaus rajone tuomet iškilusią Vilniaus policijos vadovo Eriko Kaliačiaus sodybą.
Dėl neteisėto areštantų pasitelkimo darbams privačioje sodyboje E. Kaliačius, kilus skandalui, neteko posto ir 2006 metais buvo nuteistas 3 metų nelaisvės bausme, jos vykdymą atidedant 2 metams.
Vėliau paaiškėjo, kad E. Kaliačiaus sodyba statyta neteisėtai, todėl 2009-aisiais ji buvo nugriauta.
KOMENTARAS
Skirmantas ANDRIUŠIS, Marijampolės apskrities policijos viršininkas:
Areštinėje laikomų suimtųjų darbas privačiose valdose – nusikaltimas. Tai niekaip netoleruotina ir tikrai nenormalu. Yra oficialiai nustatytos ir patvirtintos taisyklės, kaip reikia elgtis su administracinį areštą atliekančiais žmonėmis, ir pareigūnams privalu jų laikytis. Kita vertus, dabar jau ne paslaptis, kad Šakių policijoje pareigūnai buvo per daug susigyvenę su ne vienerius metus ten nusistovėjusia netvarka. Tik pakeitus įstaigos vadovybę, grąžinta tikroji tvarka. Manau, kad naujasis viršininkas tvarkosi tinkamai. O komentuoti teismo nuosprendžio negaliu – juolab, kad jis dar neįsiteisėjęs. Tik galiu pritarti, kad, kaip sužinojau tapęs apskrities policijos viršininku, Šakių policijoje buvo nemažai negerovių, netinkamų dalykų.
Irena ZUBRICKIENĖ
