Mėgsta mūsų valdžią turintieji pakliedėti apie demokratijos pažangą, pilietinės visuomenės kūrimą arba rūpestį, skleidžiamą rinkėjui (apie žmogų seniai pamiršta). Delirium tremens – vidutiniška intoksikacija valdžia, reguliariai prasiveržiančios haliucinacijos.
Mūsų geografinėse platumose, toliau nuo Vakarų, arčiau į Rytus, valdžioje sėdintieji kitaip gyventi bei elgtis nemoka. Seniai pripratome, sunku mus kuo nors nustebinti.
Tegul sau kliedi, kad tik mažiau bėdų mums pridarytų. Deja, mums lietuviškos valdžios vertikalės siunčiamos nelaimės tyko mūsų jau ir gimtuosiuose namuose. Antai pasišovė gerą sumanymą Vilniaus mieste įgyvendinti – ratuotą šlamštą, seniai niekam nereikalingą, pašalinti iš mūsų sostapilio gatvių ir kiemų.
Jau šalina. Įspūdingai.
Mes suprantame – komisarų giminės, valdantys saugojimo aikšteles ir jose laikomas nuvilktas mašinas, taip pat žmonės, jiems gyventi ir užsidirbti reikia. Laikai visiems nelengvi.
Bet ar tai reiškia, kad sveiko proto taisyklės nebegalioja?
Kreipėsi į redakciją pilietis (pavadinkime jį X), po bendravimo su pareigūnais nelabai besuvokiantis, kokia tvarka šiai dienai galioja, bent jau Vilniaus gatvėse ir kiemuose. Pilietis X situaciją pavadino kafkiškuoju „Procesu“.
Piliečio nuomonei nepritariame. Grynai tarybinė Ilfo ir Petrovo „Aukso veršio“ variacija mašinų nutempinėjimo tema.
Pereikime prie faktų išdėstymo:
1) pilietis X, kaip ir kievieną rytą įpratęs, vykdamas į darbą, stovėjimo aikštelėje apžiūrėjo mašiną. Mašina, kaip ir kiekvieną rytą, buvo tvarkinga, be jokių defektų. Atlikęs rytinį apžiūrėjimo ritualą, pilietis nukeliavo į stotelę, sėdo į autobusą ir išvyko darban;
2) patiksliname – pilietis X jau kurį laiką važinėjo brolio mašina. Naujai nuosavą įsigyti kol kas trūksta lėšų. O brolio mašinos techninė apžiūra pasibaigė prieš tris savaites. Kadangi pilietis X laikosi kelių eismo taisyklių, jis nusprendės šiek tiek pasitaupyti pinigų, patikėti raštingam meistrui, susitvarkyti automobilį, o tada pereiti tech. apžiūrą ir važinėti Vilniaus miesto gatvėmis. O iki to laiko (t. y. tris savaites) mašina tepastovi kieme;
3) automobilis stovėjo tam skirtoje vietoje daugiabučio namo kieme. Ne ant žolės, ne ant šaligatvio ir t. t., o tam skirtoje vietoje. Niekam įvažiavimo ar išvažiavimo jis neblokavo – geometrijos požiūriu automobilis buvo pastatytas itin tvarkingai;
4) ne, kieme „karas“ tarp kaimynų dėl stovimų vietų nevyko. Vietos ne per daugiausiai, tačiau medžių šakose mašinų tupdyti nereikia. Kiekvienas susiranda savo vietą;
5) ne, su pareigūnais jokių konfliktų pilietis X neturėjo. Tvarkos pažeidėju ar ramybės trikdytoju nebuvo;
6) pakartosime – eilinį ketvirtadienio rytą, pilietis X, eilinį kartą patikrinęs mašiną, kurią tvarkingą paliko gyvenamojo namo kieme, išvyko į darbą. Kitai dienai, t. y. penktadienį, jis buvo sutaręs perduoti mašiną meistrui, o kitą savaitę – vykti techninei apžiūrai;
7) vakare, grįžęs iš darbo, pilietis pasiskolinto brolio automobilio nerado.
Savaime suprantama, pilietis X paskambino policijai, pranešti apie įvykį – dingusią mašiną.
Ir prasidėjo.
Netrukus pareigūnas kitame laido gale siautėjo ir barėsi, reikalaudamas pasiaiškinti, kodėl mašina laikyta ne savininko (t. y. piliečio X brolio), bet paties piliečio X gyvenamojoje vietoje. Atlaikęs pareigūno žodžių škvalą (savaime suprantama, pirmoji mintis buvo, jog mašiną pavogė), pilietis X galų gale išsiaiškino, jog mašina nutempta ir šiuo metu yra saugojimo aikštelėje.
Nuvykęs į pareigūnų nurodytą vietą, pilietis dar sykį turėjo išklausyti liepsningų pareigūnų kalbų, peraugančių į chamizmą. Jam nerišlia ir paprasta pareigūniška šnekta buvo išaiškinta, jog pakol jis nesusimokės už mašinos nuvilkimą ir saugojimą (mašina tik atsidūrė aikštelėje, o jau viena para „už saugojimą“ įskaityta), tol savo mašinos neatgaus.
Apibertas pareigūniškos išminties perlais, pilietis X savitvardos ir sveiko proto neprarado. Per maždaug 2 valandas tuščiai trukusius debatus jis sugebėjo išsiaiškinti:
1) mašinos ratai pradurti, stiklas išdaužtas – ryte sveikut sveikutėlė kieme stovėjusi mašina tokia štai invalidiška būkle puikavosi saugojimo aikštelėje;
2) joks administracinės teisės pažeidimo aktas jam, t. y. piliečiui X, nesurašytas;
3) joks baudos kvitas jam, t. y. piliečiui X, neišrašytas;
4) yra tik du dokumentai – kvitas, išrašytas už mašinos nuvilkimą bei saugojimą. Ir pareigūnų parašytas protokolas.
Pilietis X naiviai paprašė pateikti jam protokolo kopiją. Jis padarė didelę klaidą.
Mirtinai įsiutęs Minotauras nublanksta prieš šventą mūsų pareigūnų įtūžį. Pilietis X, būdamas jau suaugęs ir brandus vyras, išgirdo tokių dalykų, kokiu anksčiau nebuvo girdėjęs. O matė ir girdėjo jis daug.
Nei protokolo kopijos, nei paties protokolo bent jau palaikyti savo rankose jis negavo. Po ilgų ir bevaisių ginčų budintis pareigūnas kyštelėjo šį prakilnų dokumentą piliečio X panosėn per saugų atstumą.
Viskas, ką tame protokole spėjo perskaityti pilietis X, jog (citavimas gali būti ne visai tikslus), „prie patrulių mašinos priėjo anonimas ir pranešė jiems, jog kieme stovinti mašina gali kelti grėsmę aplinkiniams arba gali kilti grėsmė pačiai mašinai“. Likdamas anonimu, incognito paslaptingai išgaravo Vilniaus miesto kiemų labirintuose.
Pilietis X kurį laiką buvo užmiršęs, kad reikia kvėpuoti.
Pareigūnų logika buvo nepalaužiama ir lanksti, kaip Damasko plienas: mašiną esą jie radę jau išmuštu langu ir pradurtomis padangomis. Ir didžiadvasiškai nusprendė pasirūpinti automobiliu. Suteikdami jam prieglobstį saugojimo aikštelėje (turbūt nuo triukšmo, mašinų ūžimo ir įkyrių praeivių).
Ne, nei piliečiui X, nei piliečio X broliui niekas neskambino, o tuo labiau neinformavo raštu.
Gudragalviškus patarimus, jog vis tiek reikėjo rašyti pareiškimą apie pavogtą mašiną ir bent taip pareigūnams atsimokėti už jų „rūpestį“ pasilaikykime sau. Nes bet kokia formali priežastis laikyti aikštelėje mašiną (šiuo atveju pareiškimas apie pavogtą mašiną, pareigūnų veiksmų apskundimas, kreipimasis į teismą ir pan.) privatininkui, oficialiam aikštelės savininkui (kas už jo plačių pečių stovi – atskira tema) yra aukso kasykla. Mašina įstringa aikštelėje ir, kol vyksta aplinkybių aiškinimasis ir t. t., kiekvieną dieną laša atitinkama suma litais. O visas procesas gali užsitęsti. Ir pusę metų, ir metus. Sąskaitėlė bus įspūdinga. Paliktas vienintelis kelias – mokėti pinigus, kuo greičiu atsiimi mašiną ir nešdintis velniop.
Taip, policijos pasitikėjimo telefonu pilietis skambinti bandė. Daugiau nebebandys.
Tačiau klausimas lieka – ką daryti ir kaip apsisaugoti eiliniams piliečiams X, Z arba Y?
Nebūkite ironiškai pikti bei įsitikinę, kad taip jums tikrai nenutiks. Gali būti, kad jie jau atvažiuoja jūsų.
Piliečiui negaila paskelbti savo asmeninius duomenis, mašinos markę ir valstybinį numerį. Jam gaila šeimos. Pilietis X tvirtai žino – vos tik tai bus padaryta, prasidės jo „medžioklė“. Pareigūnai neduos jam ramybės. Argumentas aiškus ir paprastas: „Aš nebegalėsiu į mašiną atsisėsti, jie mane negyvai užpjaus.“ O šeimą juk maitinti reikia.
Tuose Vilniaus ar kito miesto gatvių ir kiemų labirintuose galima pagauti ir sumedžioti – ką tik nori. Galima sukti kažką, kas labai panešėja į ligoto žmogaus medžioklę ir niekada neištikusio įvykio fabrikavimą. Į kiekvieno mūsų kiemą gali įeiti tariamai uolus patrulis ir nutempti jūsų automobilį ten, kur reikia jį išsipirkti. Paskui teoriškai galite kur nors kreiptis. Pavyzdžiui, į administracinį teismą, nagrinėjusį Antano Barkaus bylą dėl įvykio, kurio pagal sveiką protą ir įvykių seką niekada negalėjo būti, jau nekalbant apie tai, kad niekam nė neprireikė tariamai padaryto žalos atlyginimo. Paskui į apeliacinę instanciją. Bylą, kaip A. Barkaus atveju, gali peržiūrėti aštuoni teisėjai, įskaitant Ričardą Piličiauską, nūnai tapusį jau ne laikinuoju, o galutinuojiu Vyriausiojo administracinio teismo viršininku.
Rezultatas paprastas – tokias bylas teismai perverčia konvejeriu, viskas lieka taip, kaip savo pirmajame protokole surašė paslaugus angelas sargas, o nesueinantys galai, po poros metų bylinėjimosi, sukelia tik šiokią tokią Teismų tarybos pirmininkės nuostabą ir pažadą atnaujinti bylą, jei kitoje – baudžiamojoje byloje (dėl pramanyto autoįvykio) paaiškės naujų aplinkybių. Jų paaiškėti gali, nes teismas leido atlikti ekspertizę. Ji kada nors bus atlikta, bet kol taip bus, kol kokia nors tiesa paaiškės – praeis gal dar ne vieneri metai. O net ir po to, kad ir atgavus pavogtas teises – išriedėti reiktų į tas pačias gatves, kur paslaugiai saliutuoja ta pati policija netapusi milicija. A. Barkus pasirinko išriedėti į labai tolimą užsienį, o pilietis X renkasi likti X-u.
p.s. Lieka atsiprašyti tų pareigūnų, kurie sąžiningi dirba savo darbą, padeda į griovį nuriedėjusiam vairuotojui ir pan. Tokių yra. Deja, "giesmė" ne apie juos, o būtent apie "mentus".
