Visi nusikaltimai yra skaudūs ir palieka pėdsaką aukos sąmonėje. Rasistinių nusikaltimų aukoms skauda taip pat, kaip ir kitoms, tačiau jiems pavojus kyla nuolat, nes savo tapatybės nepaslėpsi. Taip teigia penktadienį Seime vykstančios diskusijos ,,Rasinė neapykanta ir smurtas Europoje: iššūkiai ir problemos“ dalyviai. ,,Rasistinio nusikaltimo aukos jaučia tą patį, ką ir kitos smurtinių nusikaltimų aukos, tačiau rasistiniai nusikaltimai žeidžia labiau“, – teigė Lankasterio universiteto (Jungtinė Karalystė) darbuotojas Paulas Iganski. Jo teigimu, ,,visi nusikaltimai palieka pėdsaką, tačiau lyginant rasizmo ir kitų nusikaltimų aukas, pirmųjų aukos patiria daug didesnį emocinį stresą.
,,Blogai, jeigu eisi gatve, tave pastums bei atims telefoną. Bet kitą kartą tu paprasčiausiai būsi atsargesnis ir gatvėje telefonu nekalbėsi. Neapykantos nusikaltimų aukos sako, kad jos su savimi visų pirma nešiojasi savo tapatybę, kurios negali nuslėpti. Todėl pavojų jie jaučia nuolat, nes šie žmonės užpuolami vien dėl to, jie tokie yra“, – teigia P. Iganski.
Pats Lietuvoje smurtą patyręs arabas Ehab Zaher sakė, kad užpultas Vilniaus gatvėje psichologiškai jautėsi bejėgis: ,,Savo šalyje žinočiau, kaip elgtis nesikreipdamas į policiją, o čia neturiu draugų ir esu priklausomas nuo policijos veiksmų. O ką reikia pakeisti? Turi būti tvarka, kad į tokius atvejus nebūtų žiūrima kaip į eilinius išpuolius.“
Išpuoliai prieš romus ir afrikietę dainininkę – tik chuliganizmas?
Kai kurie Lietuvoje gyvenatys kitų tautybių atstovai teigė mūsų šalyje besijaučiantys kaip antruose namuose ir norintys tik vieno – kad būtų vertinami už tai, ką moka ir sugeba, bet ne dėl odos spalvos, tautybės ar tikėjimo. Policijos departamento vyriausiasis komisaras Eugenijus Ušinskas diskusijoje teigė, kad teisiniai dalykai Lietuvoje sutvarkyti deramai, ir rasistiniai nusikaltimai priskiriami kriminaliniams nusikaltimams. ,,Visi suprantame, kad esame lygūs prieš įstatymą“, – pabrėžė jis. Pripažinęs, kad tokių nusikaltimų Lietuvoje yra, nors ir nedaug, jis sakė, kad niekas nesiims teigti, jog pakanka padaryti kokį nors konkretų žingsnį – ir įsivyraus tolerancija.
,,Ta neapykanta yra visur, ir nebūtinai ji nukreipta prieš kitataučius. Pavyzdžiui, mokykloje – mokiniai visi lietuviai, bet vienas šiek tiek kitoks, ir būna, kad jis privedamas iki savižudybės“, – kalbėjo pareigūnas. Prisiminęs, kaip jis, baltasis, jautėsi Afrikoje, E. Ušinskas sakė puikiai suprantantis tuos žmones, kurių ilgainiui Lietuvoje daugės, nes pasaulis yra ,,globalus kaimas“. Tačiau dėl tokio palyginimo sulaulk replikos. ,,Aš, kaip juodas žmogus, patiriu didelė stresą dėl to, kad nieko negaliu pakeisti“, – sakė Afrikos atstovas, teigdamas, kad teiginys apie ,,baltą žmogų Afrikoje“ nėra teisingas, nes ir baltasis gali būti vargšas, o juodaodis – turtingas ir panašiai.
Nors E. Ušinskas žadėjo asmeniškai pasidomėti atvejais, kai kitataučiai patyrė smurtą ir nesulaukė reikiamos policijos pagalbos, Vokietijos Migracijos ir rasizmo tyrimų instituto atstovas, Europos organizacijų, kovojančių su rasizmu tinklo (ENAR) biuro narys Andreas Hieronymus sakė, jog būtina užtikrinti, kad ,,instituciniu lygiu viskas vyktų teisingai“.
Žmogaus teisės kelia alergiją?
Seimo narės Dalios Kuodytės teigimu, įstatymai Lietuvoje yra geri – rasistiniai nusikaltimai laikomi kriminaliniais nusikaltimais, tačiau tenka apgailestauti, kad tokie nusikaltimai ne visada kvalifikuojami kaip rasistiniai. Ji daro prielaidą, kad tyrėjams tikriausiai paprasčiau, kai tokie nuskaltimai kvalifikuojami kaip paprastas chuliganizmas.
,,Jau nežinia kiek laiko kuriame nacionalinę žmogaus teisių instituciją, ir, atrodo, atėjome iki finišo tiesiosios. Tačiau vien institucijos buvimas problemų savaime neišspręs“, – sakė D. Kuodytė, pabrėždama, kad laukia didelis darbas ir su visuomene ir su politikais, nes ,,daug kam terminas ,,žmogaus teisės“ kelia alergiją“. Kalbėdama apie neseniai pristatytą Lygių galimybių kontrolieriaus ataskaitą ji sakė, kad joje nebuvo paminėtas nė vienas rasinės diskriminacijos atvejis. ,,Gal žmonės nežino, kur kreiptis?“, - svarstė parlamentarė. Ji pridūrė, kad tokių faktų paviešinimas būtų gera prevencinė priemonė.
Diskusijos dalyviai taip pat prisiminė prieš kurį laiką viename Lietuvos miestelyje vykusius išpuolius prieš romų tautybės šeimą, kratas mažamečių vaikų turinčiose romų šeimose Kirtimuose 5 valandą ryto, Lietuvoje karjerą pradėjusios daryti, o neilgai trukus po išpuolio prieš ją Vilniaus gatvėse, išvykusios iš mūsų šalies Bernin istoriją, bei kitus Lietuvoje ir kitose šalyse vykdytus ir vykdomus nusikaltimus – nuo holokausto iki kolonializmo. Jie taip pat kalbėjo apie tai, kad reikia ne tik teisės aktų, tačiau būtina surinkti duomenis apie visus rasinius nusikaltimus ir jų pobūdį.
,,Kitose šalyse tokie nusikaltimai taip pat dažnai nėra identifikuojami kaip rasistiniai nusikaltimai, todėl reikia rinkti informaciją, kokie žmonės užpuolami dažniausiai ir dėl ko“, – diskusijoje siūlė ENAR direktoriaus pavaduotoja Shannon Pfohman. Apibendrindami diskusiją, jos dalyviai teigė, kad tai ne tik Lietuvai, bet visam pasauliui aktuali problema ir mokyti tolerancijos reikia pradėti nuo vaikų darželio ir mokyklos.
ENAR – Europos organizacijų tinklas, įkurtas siekiant kovoti su rasizmu, ir vienijantis visų Europos šalių jėgas kovojant su šiuo reiškiniu. Lietuvos Žmogaus teisių centras yra ENAR narys. Šiam tinklui Lietuvoje taip pat priklauso Lygių galimybių plėtros centras ir Romų visuomenės centras.
