Rumunijos futbole dėl įtakos devintajame dešimtmetyje kovojo slaptoji policija ir diktatoriaus Nicolae Ceausescu sūnus.
Buvo priversti raportuoti
Neseniai paskelbta žinia, kad buvęs Londono „Tottenham Hotspur“ gynėjas futbolo rinktinės kapitonas Gica Popescu kadaise bendradarbiavo su Rumunijos slaptąja policija. Iš šio fakto žiniasklaida netruko padaryti milžinišką skandalą, tačiau „The Guardian“ apžvalgininkas Jonathanas Wilsonas pastebi, kad Rumunijoje su „Securitate“ savo laiku bendradarbiavo ir ataskaitas teikė mažiausiai 700 tūkst. žmonių, t.y. apie 4 proc. visų gyventojų.
Jo straipsnyje atskleidžiama, kad slaptosios policijos kišimasis į futbolą, kuris tuo metu buvo be abejonės populiariausia sporto šaka Rumunijoje, buvo kasdienis reiškinys.
Krajovos „Universitatea“ klubas, kuriam devintajame dešimtmetyje atstovavo perspektyvus gynėjas, buvo reguliarus UEFA Taurės ar Taurių laimėtojų taurės turnyrų dalyvis. Be to, pats klubas tiesiogiai nebuvo susijęs su jokiu vyriausybiniu saugumo organu, tad, kaip pastebi J. Wilsonas, būtų keista, jei slaptoji policija nebūtų mėginusi verbuoti iškiliausių šios vienuolikės žaidėjų.
Juk komunistinis režimas tuo metu itin nepatikliai žvelgė į bet kokios savo piliečių kontaktus su užsieniu, tad „Universitatea“ futbolininkai paranojiškų režimo lyderių buvo suvokiami kaip potencialūs dezertyrai, kurie, nutaikę tinkamą progą, gali pasipustyti padus ir dingti iš šalies.
Pavardė vengriška? Kaltas!
Futbolininkų bendradarbiavimas su slaptąja policija nebuvo neįprastas reiškinys ir kituose komunistinio bloko šalyse. Tarkime Vokietijos Demokratinės Respublikos rinktinės vyriausiasis treneris Berndas Stange privalėjo raportuoti “Stasi” apie bet kokias savo žaidėjų vakarietiškas simpatijas.
J. Wilsonas klausia, kaip turėjo elgtis G. Popescu, kai su juo susisiekė „Securitate“ agentai. Atsisakymas bendradarbiauti būtų reiškęs neabejotiną bausmę. Verta prisiminti vien tai, kad kaprizingas komunistinis Rumunijos režimas po 1981 metais patirto pralaimėjimo Vengrijai iš komandos pašalino Laszlo Bolonį. Vienintelė šio futbolininko kaltė buvo ta, kad jo vardas ir pavardė buvo vengriški. Tad G. Popescu galėjo laukti dar griežtesnė bausmė.
Pats futbolininkas teigia, kad šalies slaptajai policijai iš viso perdavė tik 4 savo rašytas ataskaitas ir visose jose gyrė savo komandos draugus. Tiesa, ar iš tikro buvęs futbolininkas sako tiesą, patikrinti neįmanoma. Tačiau, kol nėra priešingus faktus patvirtinančių įrodymų, verta tuo tikėti.
Policija šantažavo varžovus
„Securitate“ įsitraukimas į Rumunijos futbolą, kaip pasakoja J. Wilsonas, neapsiribojo tik siekiu užverbuoti G. Popescu ar kitus žinomesnius žaidėjus. Slaptoji policija finansavo sostinės Bukarešto klubą „Dinamo“ ir dėjo visas pastangas, kad tik nutrauktų kito to paties miesto klubo „Steua“ dominavimo šalies pirmenybėse. „Steua“ būstinė devintajame dešimtmetyje buvo kimšte prikimšta pasiklausymo aparatūros. „Jie žinojo viską“ – teigia pulkininkas Nicolae Gavrila, kuris 1985 metais ėmė vadovauti aršiausių „Dinamo“ priešininkų futbolo departamentui.
„Vieną dieną „Securitate“ vadovas generolas Tudoras Postelnicu pacitavo armijos ministrui Constantinui Olteanu viską, ką šis išvakarėse buvo sakęs „Steua“ trenerio asistentui Anghelui Iordanescu. Taip jis tenorėjo įrodyti savo galią“, – prisiminimais dalijosi N. Gavrila. Šioje vietoje verta pridurti, kad „Steua“ klubą kontroliavo būtent šalies kariuomenė, kuri komunistinėje Rumunijoje toli gražu nebuvo mažiausios svarbos institucija. Tad tokia „Securitate“ veikla reiškė atvirą iššūkį šalies kariuomenei.
1981 metais slaptoji policija pamėgino užkirsti kelią „CSM Resita“ ekipos žaidėjo Stefano Iovano perėjimui į „Steua“ vienuolikę. Futbolininkas buvo šantažuojamas dėl merginos, kurią jis nėščią buvo pametęs prieš porą metų. Be to, Galačio policija Bukarešto derbių metu dažniausiai suimdavo į alkoholizmo liūną įklimpusį „Steua“ kapitono Tudorelo Stoicos tėvą. Taip „Securitate“ stengėsi daryti psichologinį spaudimą vienam iš „Steua“ lyderių.
Diktatoriaus sūnaus vaidmuo
Kaip toliau savo rašinyje pasakoja J. Wilsonas, santykiai tarp klubų pasikeitė 1983 metais, kai „Steua“ klubo prezidentu buvo paskirtas ne kas kitas, o pačio diktatoriaus Nicolae Ceausescu sūnus Valentinas. Pirmajame sezone „Dinamo“ vis tik sugebėjo iškovoti trečiąjį iš eilės čempionų titulą, tačiau netrukus galios ir šantažo žaidimuose ėmė pirmauti būtent „Steua“ klubas. Čia ypač išryškėjo „Steua“ direktoriaus Iono Alecsandrescu, pravardžiuojamo Sfinksu, talentas.
Pirmajame sezone „Steua“ iš „Olt Scornicesti“ klubo įsigijo puolėją Viktorą Piturcą, kuris pernai dar vadovavo Rumunijos futbolo rinktinei, kai ši Klužo mieste rezultatu 0:3 pralaimėjo Lietuvai. Futbolininkas į „Steua“ klubą buvo priviliotas ne be valdžios pagalbos. V. Piturcos žmonai buvo pažadėta vieta Bukarešto universitete, o pačiam puolėjui suteiktas leidimas įsigyti visureigį „Land Rover“. Beje, J. Wilsonas rašo, kad vėliau šį visureigį V. Piturca sėkmingai pardavė vienam Transilvanijos ūkininkui, kuriam reikėjo didelės mašinos savo gaminamam pienui ir sūriui į turgų pristatyti.
Užsispyrėlio sutramdymas
Dar išradingesniu būdu „Steua“ į savo gretas prisiviliojo „Brasov“ vienuolikės puolėją Mariusą Lacatusą. Pastarosios komandos savininkas Dumitru Dragomiras norėjo užblokuoti šį perėjimą. „Aš nenoriu būti nužudytas Brasovo žmonių“, – kalbėjo klubo vadovas suprasdamas, kad vietiniai gerbėjai nenori, kad jų numylėtinis M. Lacatusas išvyktų į „Steua“ klubą.
Manoma, kad spaudimą klubui neparduoti žaidėjo darė ir jau ne kartą minėta „Securitate“, kuri jokiu būdu netroško savo mirtino priešo „Steua“ sustiprėjimo.
Čia į veiksmą įsikišo I. Alecsandrescu „Sfinksas“ (????). Jis kreipėsi į Brasovo regiono Komunistų partijos lyderį Mariną Enachę, kad šis lieptų D. Dragomirui sutikti su M. Lacatuso pardavimu. Tačiau „Brasov“ klubo vadovas neketino nusileisti ir aiškino, kad puolėjas yra itin populiarus tarp vietinės traktorių gamyklos darbininkų. Tuomet I. Alecsandrescu prie sienos prirėmė būtent šios gamyklos vadovą Ioną Stiocą ir liepė jam įtikinti D. Dragomirą.
Galiausiai „Brasov“ klubo vadovas nusileido, tačiau, tvarkydamas perėjimui būtinus dokumentus, į juos įrašė, kad M. Lacatuso perėjimas turi įvykti ne 1983 metų liepos 1 dieną, kaip buvo sutarta, tačiau 1988 metų liepos 1-ąją. Tuomet įsiutęs „Steua“ klubo direktorius nedelsdamas atvyko į Brasovą ir pareiškė, kad D. Dragomiras turi telefonu pasiaiškinti generolui Ilie Ceausescu, diktatoriaus broliui ir kariuomenės politinės sekcijos vadovui. Galiausiai D. Dragomiras nusileido ir M. Lacatusas ir dar pora jo klubo žaidėjų perėjo į „Steua“. Mainais už tai „Brasov“ vadovas gavo leidimą įsigyti užsienietišką visureigį.
Tačiau dar ir tai nebuvo istorijos pabaiga. Tuo metu Brasovo klubui grėsė iškritimas iš aukščiausios lygos, todėl buvo pasiektas susitarimas, kad sezono pabaigoje vyksiančiose rungtynėse „Steua“ specialiai pralaimės „Brasov“ klubui. Tačiau rungtynės baigėsi taikiu rezultatu 1:1 ir įsiutęs D. Dragomiras pagrasino, kad į centrinę Brasovo miesto aikštę sukvies visus darbininkus ir jiems viešai paskelbs apie „Steua“ klubo ir tuo pačio diktatoriaus N. Ceausescu sūnaus išdavystę. D. Dragomiras nusiramino tik tuomet, kai I. Ceausescu pagrasino jam areštu.
Paskutinis pasispardymas
Kitų metų sezone „Securitate“ vėl pabandė įkąsti savo nekenčiam varžovui ir siekė sužlugdyti „Steua“ siekį įsigyti „Olt Scornicesti“ klubo vidurio gynėją Adrianą Bumbescu. Kiekvieną kartą, kai „Steua“ atstovai atvykdavo į miestą susitikti su Skornicestį, vietinės policijos vadas Emilis Barbulescu užtikrindavo, kad futbolininkas bus išvykęs į Krajovą aplankyti savo šeimos. Verta pastebėti, kad E. Burbulescu buvo diktatoriaus N. Ceausescu sūnėnas, tad tokia jo veikla reiškė, kad jis stoja į kovą su savo pusbroliu Valentinu. Galiausiai A. Bumbescu, įtikinėjamas savo draugo V. Piturcos, vis dėlto perėjo į „Steua“ klubą.
„Steua“ iš eilės laimėjo 5 čempionų titulus ir nepralaimėjo net 104 rungtynių iš eilės. Dalį rungtynių sostinės klubui neabejotinai padėjo laimėti teisėjai. „Securitate“ remiami „Dinamo“ futbolininkai galėjo guostis nebent 1987 ir 1989 metais iškovotais aukso medaliais.
Galiausiai J. Wilsonas savo rašinio gale pateikia itin įdomų klausimą. 1988 metais G. Popescu kaip skolintas žaidėjas „Steua“ gretose sužaidė 13 rungtynių. Turint omenyje, kad G. Popescu buvo „Securitate“ bendradarbis, o slaptoji policija buvo „Dinamo“ rėmėja, verta klausti, ar buvęs Rumunijos rinktinės kapitonas neturėjo slaptos užduoties sugriauti „Steua“ klubą iš vidaus.
Atsakyti į šį klausimą taip pat yra itin sunku, tačiau iš J. Wilsono pateiktos analizės aiškėja, kaip devintojo dešimtmečio futbolas Rumunijoje buvo glaudžiais susijęs su politiniais procesais. Iš principo ši sporto šaka buvo tapusi tiesiog įvairiausių politinių grupuočių kovos lauku.
TIK FAKTAI
Bukarešto „Steua“ klubas įkurtas 1947 metais šalies kariuomenės iniciatyva.
Tuomet jis vadinos „Armijos sporto asociacija“. Klubo žaidėjai iki šiol vadinami „Kariuomenės žmonėmis“.
Bukarešto „Dinamo“ klubas įkurtas 1948 metais
Klubas buvo remiamas šalies slaptosios policijos „Securitate“. Klubo žaidėjai pravardžiuojami „Raudonaisiais šunimis“.
Piturca: Buvusį Rumunijos rinktinės trenerį V. Piturcą kariuomenės remiamas „Steua“ klubas prisiviliojo tik pažadėdama gausybę privilegijų jo šeimai
