Seimo plenariniame posėdyje priimtoje rezoliucijoje pateikti partijų atstovų kartu su medicinos darbuotojus, privačias įstaigas ir pacientus vienijančiomis asociacijomis, asmens sveikatos priežiūros įstaigomis išdiskutuoti siūlymai, kurie galėtų paskatinti sveikatos sistemos atsigavimą.
Posėdyje savo įžvalgomis apie koronaviruso pamokas ir pasekmes sveikatos apsaugai pasidalijo Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos (POLA) vadovas Šarūnas Narbutas, jo žodžiais tariant, įgarsinęs iššūkius, su kuriais susiduria 100 tūkst. Lietuvoje gyvenančių onkologinių pacientų. Su asociacijos vadovu kalbamės apie susiklosčiusią grėsmingą situaciją.
Šarūnai, kalbėdamas Seime išskyrėte tris problemas – sudėtingą pacientų registraciją, ilgas ligonių eiles ir dėl nesuteiktų paslaugų progresuojančias ligas. Visos išvardytos problemos susijusios, tad susidarė tarsi uždaras ratas?
Apibendrintai galima pasakyti, kad pacientai ilgai negauna jiems būtinų paslaugų, bet kiekviename žingsnyje yra kliūčių. Kad pacientas gautų paslaugą, jis visų pirma turi užsiregistruoti, bet tai padaryti sudėtinga. Jei pavyksta užsiregistruoti, vizito tenka laukti kelis mėnesius, todėl neužtikrinamas paslaugos prieinamumas – jos suteikimo terminas daug ilgesnis negu numatyta įstatyme. Pacientas, negalėdamas taip ilgai laukti, priverstas ieškoti, kur ta paslauga būtų suteikta greičiau, ir tai dažniausiai yra privati gydymo įstaiga, kur už konsultaciją tenka mokėti iš savo kišenės, nors pacientas jau sumokėjo privalomąjį sveikatos draudimą, kad paslaugą gautų tada, kai to reikia. Negalintys susimokėti priversti laukti arba ieško netradicinės medicinos pagalbos – kreipiasi į ekstrasensus, gydosi žolelėmis, o liga toliau progresuoja. Be to, paprastai pacientams reikia ne tik specialisto konsultacijos, bet ir įvairių tyrimų, o jų taip pat tenka ilgai laukti.
Taigi neapibrėžtumo labai daug, be to, nėra vienodo standarto – kiekviena įstaiga registruoja, eiles dėlioja taip, kaip išmano, o tvarka keičiasi kone kas savaitę. Taigi sveikatos paslaugų kokybė šiuo metu visiškai nusmukdyta, nors ir šiaip nebuvo labai aukšta. Ir iki karantino buvo ilgos eilės, o dabar pacientai džiaugiasi, jei apskritai pavyksta užsiregistruoti, nes daugeliu atvejų šiuo metu pacientų tiesiog neregistruoja. Negaliu įvertinti, ar situacija pasikeitė nuo praėjusio trečiadienio, kai buvo atšauktas karantinas, bet vis tiek ekstremalioji situacija išlieka, gyvename neapibrėžtumo ir nežinomybės aplinkybėmis.
Ar jums pačiam per karantiną teko kreiptis pagalbos į gydymo įstaigą?
Taip, prasidėjus karantinui pajutau nugaros skausmus ir tris mėnesius gyvenau kęsdamas skausmą, dėl kurio net ir naktį negalėdavau miegoti, o pas specialistą pakliuvau tik prieš savaitę. Sveikatos problemų turėjo ir mano artimieji, teko kreiptis skubios pagalbos, bet įstaigos negalėjo priimti, prašė palaukti. Turiu ir dvi močiutes, vienai – 86, kitai – 93 metai, viena iš jų patyrusi du infarktus, ir joms abiem sunkiai pavyko sulaukti pagalbos. Manau, tokių istorijų galėtų papasakoti kiekviena šeima.
Mūsų asociacija apklausė 670 onkologinėmis ligomis sergančių pacientų, kaip karantino metu jiems buvo teikiamos paslaugos. Atsakymai parodė, kad pusė pacientų, kurie kreipėsi dėl konsultacijos, jos iki šiol negavo. Onkologiniai pacientai serga ir kitomis, gretutinėmis ligomis, o gauti konsultacijas dėl jų buvo dar sudėtingiau negu dėl onkologinių. Per karantiną 30–50 pacientų kasdien kreipdavosi į asociaciją ir klausdavo, kaip gauti paslaugas ir ar jos apskritai teikiamos – buvo neaišku, įstaigų interneto svetainėse buvo skelbiama vienokia informacija, o kreipiantis į konkretų skyrių išgirsdavai visai ką kita, ir situacija nuolat keitėsi. Suprantama, karantino laikotarpis patiems onkologams buvo itin sudėtingas, nes, skirtingai nei daugelis kitų specialybių medikų, onkologai turėjo dirbti tokiu pat pajėgumu, bet darbą privalėjo organizuoti kitaip. Iki šiol to nežinojimo yra labai daug, o eilės susidarė keliems mėnesiams į priekį.
Didesnis profesionalios psichologinės pagalbos prieinamumas.
Daugiau galimybių psichologinę pagalbą gauti telefonu ir internetu.
Mobiliosios specialistų komandos.
Ar POLA galėjo padėti savo nariams?
Kiekvieną atvejį sprendėme individualiai, bendraudami su gydymo įstaigomis. Žinodami, kad kuri nors įstaiga pacientui reikiamos paslaugos neteikia, siūlydavom kreiptis kitur. Padėjome ir kai kuriais sudėtingais atvejais, kai numatytos operacijos buvo nukeltos, o liga progresavo, buvo būtina skubi pagalba. Prasidėjus karantinui stengėmės įstaigoms padėti apsirūpinti apsaugos priemonėmis. Pagalbos ypač reikėjo Vėžio institutui, kurio veikla iš pradžių visiškai sustojo, nes nei iš ministerijos, nei iš rezervo fondo nebuvo gauta jokių priemonių, o onkologiniams pacientams paslaugos turėjo būti teikiamos.
Pacientams taip pat teikėme konsultacijas – ne tik teisines, bet ir dietologo, psichologo, beje, būtent pastarųjų poreikis balandžio–gegužės mėnesiais buvo išaugęs trigubai.
Laikinai apriboti sveikatos priežiūros paslaugas iš pradžių buvo būtina, kad būtų užkardytas užkrato plitimas, bet užsikrėtusiųjų nebuvo tiek daug, tada užklupo kitos bėdos.
Taip ir yra – bėgom nuo vilko, o užšokom ant meškos. Buvo sutelktos tikrai maksimalios pastangos, kad pandemija būtų suvaldyta. Vis dėlto vertinant iš dabartinių pozicijų atrodo, kad nereikėjo stabdyti penkių didžiųjų ligoninių, nes jų skyriai nebuvo užpildyti COVID-19 pacientais, Lietuvoje būtų užtekę vienos ar dviejų įstaigų, į kurias būtų galima nukreipti koronavirusu užsikrėtusius pacientus. Toks modelis būtų leidęs kitose įstaigose laikantis apsaugos priemonių teikti paslaugas daug didesne apimtimi.
Taigi pamatėm, kad bandymas sveikatos sistemą visiškai „išjungti“ paliekant budintį režimą tik dėl COVID-19 pacientų ir skubios pagalbos buvo neteisingas kitų pacientų atžvilgiu, susidarė didžiulės paslaugų negaunančių pacientų eilės. Tam, kad tos eilės tirptų, įstaigos turėtų dirbti dar didesniu pajėgumu negu iki tol, bet nė viena įstaiga to padaryti negali, geriausiu atveju gali dirbti 80–90 procentų pajėgumu. Taigi eilės ir toliau tik didės, ir po kelių mėnesių matysim dar liūdnesnes pasekmes – negaudami pagalbos, žmonės kentės, ligos komplikuosis, bus daugiau mirčių.
Kalbėdamas Seime minėjote karantino suteiktas pamokas, kurios diktuoja sprendimus, kaip gelbėti susiklosčiusią situaciją. Vienas jų – tinkamas gydymo įstaigų tinklo panaudojimas.
Šiuo metu rajoninės ligoninės praktiškai neveikia, privačioms gydymo įstaigoms taip pat buvo liepta nedirbti, tad dabar, kai didžiosios ligoninės labiausiai dūsta nuo pacientų ir perspėja, kad eilės ilgės, reikia panaudoti visus sveikatos sektoriaus resursus. Šiuo metu įstaigos pačios turi pateikti planus, kaip atnaujins veiklas – iš pirmo žvilgsnio lyg ir gerai, įstaigoms nedraudžiama veikti, bet gydytojams neleidžiama dirbti tuo pat metu keliose gydymo įstaigose, ir dėl tokio sprendimo labiausiai kenčia rajoninės įstaigos, nes nemažai didžiųjų įstaigų savo specialistų į rajonus neišleidžia. Dėl tos pačios problemos stringa ir privačių gydymo įstaigų darbas. Per karantino mėnesius jos patyrė nuostolių, todėl turėtų arba atleisti specialistus, arba didinti paslaugų apimtis, bet negali registruoti pacientų, nes neaišku, kada specialistai galės dirbti. Taip viskas sukasi uždarame rate, viena problema gilina kitą, ir bent vienos sprendimas padėtų spręsti kitą problemą.
Dėl susiklosčiusios situacijos teikėme siūlymus Sveikatos apsaugos ministerijai, bet, nesulaukę atsakymo, kreipėmės į Seimo narius. Seime organizuota diskusija, kur buvo išklausyti tiek gydytojai, tiek pacientai, o Seimo plenariniame posėdyje priimta rezoliucija, kurioje išdėstyti siūlymo sprendimai. Tikiu, kad ministerija šias problemas mato, bet neaišku, kaip jas ruošiasi spręsti, o spręsti reikia nedelsiant.
Siūlote diskutuoti ir sprendimų ieškoti kartu?
Be abejo, šių problemų negalima palikti savieigai, jos pačios nesusitvarkys, todėl reikia pokalbių, diskusijų. Iki karantino diskusijos buvo įprasta praktika, vėliau jų neliko, todėl per karantiną pacientams reikšmingi sprendimai buvo priimami nediskutuojant. Pavyzdžiui, Vyriausybė norėjo prie Santaros klinikų prijungti Vėžio institutą, ir tai jau buvo ketvirtas bandymas per šią kadenciją, nors mes tokiam sujungimui nepritariame. Karantino metu taip pat buvo peržiūrėti radiologinių paslaugų įkainiai, o juk tokie sprendimai tikrai galėjo palaukti, bet kaip tik pasinaudota situacija, kad diskusijos nevyksta.
Blogai ir tai, kad dabar – laikas iki rinkimų, kai bet koks politinių partijų žingsnis vertinamas kaip politinė kova. Rezoliucija Seime buvo priimta vien opozicijos balsais, nors, atrodo, visi pripažįsta, kad šias problemas reikia spręsti. Galima spėti, kad kai ministerija teiks savo siūlymus, tada priekaištaus opozicija, kad sprendimai padaryti vienašališkai, be viešų diskusijų. Tokia atmosfera nėra gera, trūksta susitelkimo. Sprendžiant realias problemas, su kuriomis susiduria pacientai ir medikai, didžiausia klaida yra aiškintis, kas politikuoja, ir nieko nespręsti – taip problemos tik gilėja.
Svarbiausia – užmirštama, kad svarbiausia vertybė yra žmonių sveikata ir gyvybė.
Kiekvieno mūsų teisė į sveikatą ir gyvybę yra aukščiausia konstitucinė vertybė, bet šiuo metu ji neužtikrinama, nes nesilaikoma teisės aktuose numatytų terminų, kokybės standartų, registravimo tvarkų, nors visi mokame privalomojo sveikatos draudimo įmokas. Drįstu sakyti, kad šiuo metu gyvename ne mokėdami sveikatos draudimą, o mokėdami mokestį. Draudimų sistema paremta susitarimu, kad mokėdamas draudimo įmokas gausi paslaugas tada, kai tau reikia, o dabar ši sistema neveikia, mums liko tik prievolė mokėti mokesčius. Dabar tūkstančiai žmonių galėtų skųstis, kad pažeistos jų kaip pacientų teisės, ir reikalauti atlyginimo, bet, tikiu, pacientai to nedarys, bus tik pavienių skundų.
Vis dėlto per karantiną buvo ir teigiamų dalykų – ir jūs savo kalbą Seime baigėte padėka.
Mes visada linkę pirmiausia kalbėti apie problemas, o gerus dalykus dažnai pamirštame paminėti. Žinoma, padaryta klaidų – tokioje situacijoje niekas nežinojo, kaip elgtis, visi atsidūrėme naujojoje realybėje, bet yra ir kuo pasidžiaugti – buvo tikrai daug susitelkimo, taip pat tiek ministerija, tiek ir Vyriausybė priėmė ir gerų, operatyvių sprendimų. Pavyzdžiui, gegužės pabaigoje priimtas sprendimas onkologiniams pacientams kompensuoti kai kuriuos iki tol nekompensuotus inovatyvius vaistus, taip pat Seimas pritarė POLA inicijuotai Transporto lengvatų įstatymo pataisai, kuri onkologiniams pacientams suteiks galimybę nuo 2021 metų tolimojo, vietinio ar reguliaraus susisiekimo transporto bilietų įsigyti su 8️0️ proc. nuolaida. Žinoma, tikrai galim pasidžiaugti, kad koronaviruso banga suvaldyta pavyzdingai, bet dabar vėl reikia susitelkti. Negalima ir toliau taip gyventi dar kelis mėnesius, turime grįžti prie sistemos, paremtos ne rekomendacijomis, kuriomis vadovaujasi kas kaip išmano, o įstatymų viršenybe.
Straipsnio autorė: Sigita Inčiūrienė.
