2012 metų gruodžio pradžioje Milane atnaujintas garsus teisminis procesas dėl dizainerių Domenico Dolce ir Stefano Gabbana, kurie kaltinami mokesčių vengimu – nesumokėtų mokesčių suma viršija 400 mln. eurų.
Remiantis teisėsaugos organų versija, jie specialiai sumažino savo dviejų linijų - D&G ir Dolce&Gabbana – kainas ir pardavė jas Liuksemburgo holdingo įmonei Gado už 360 mln. eurų, nors jie, Italijos specialistų vertinimu, kainuoja mažiausiai 1,2 mlrd. eurų.
Jei procesas pasibaigs ne D. Dolce ir S. Gabbana naudai, dizaineriams teks jų ieškoti piniginių lėšų tolimesniai plėtrai. Tuo tarpu, šiuo metu Dolce&Gabbana – vieni iš nedaugelio mados namų, kurie kol kas gyvuoja už asmenines lėšas ir nejaučia pašalinių investuotojų poreikio.
2011 metais Dolce&Gabbana ir šių mados namų licencijuoti partneriai gavo 1,4 mlrd. pajamų. Po krizės 2008 metais, kai mados namai buvo priversti ieškoti naujų investuotojų, Dolce&Gabbana paleido naują išlaidų sumažinimo programą, kuri veikia iki šiol. Mados namai ne tik liko pelningais, bet ir didina savo apsukas kiekvienais metais, bankai jiems išduoda kreditus be jokių problemų.
Ko negalima pasakyti apie kitus mados namus, kurie per pastaruosius trejus metus buvo priversti ieškoti naujų investuotojų pinigų, kad išsaugotų savo verslą ir pratęstų ekspansiją į Azijos rinką.
Escada
Po 2008 metų finansų krizės vokiečių mados namai Escada padavė pareiškimą apie bankrotą. Priežastimi tapo kreditorių nesukalbamumas, kurie pasisakė prieš kompanijos skolų restrukturizavimo planą.
Mados namus išgelbėjo indai. 2009 metais stambiausios pasaulyje metalurgijos įmonės Arcelor savinininkai Lakshmi Mitallo šeima įsigijo Escada. Sandėryje dalyvavę šaltiniai teigė, kad ši suma siekė 70 mln. dolerių, kurie buvo betarpiškai išmokėti už pačią kompaniją, o dar 30 mln. dolerių buvo investuota į Escada plėtojimą. Nepaisant didelių L. Mitallo šeimos resursų, iš pradžių metalurgijos magnato marčios vadovavimas kompanijai buvo vertinamas skeptiškai. Jos sprendimas sumažinti kainas 20 proc. reiškė prekės ženklo pervedimą į žemesnio lygio segmentą ir tai daugeliui atrodė neteisinga. Tačiau būtent tai turėjo tam tikros naudos: Escada 2011 metais pasiekė 300 mln. eurų apyvartą – 7 proc. daugiau nei praėjusiais metais. 2012 metais tikimasi, kad pardavimai bus paaugę 5-7 proc.
Bvlgari
2011 metai stipriai pakeitė pozicijų pasiskirstymą juvelyriniame versle – koncernas LVMH (kuris turi prekinių ženklų pradedant Moёt&Chandon, Hennesy ir baigiant Celine, Kenzo, Donna Karan) „prarijo“ žinomus italų mados namus Bvlgari. Sandorio, pagal kurį LVMH 3 proc. savo akcijų pakeitė į 50,4 proc. Bvlagari, kitaip nei draugišku nepavadinsi. LVMH atstovai žėrė komplimentus kūrybingiems ir valdantiems Bvlgari šeimos talentams, o tie, savo ruožtu, atsakydavo, kad profesionalesnių ir malonesnių partnerių, nei LVMH, nerasi.
Mažumos taip pat neliko nuskriaustos - jų akcijas LVMH išpirko su 60 proc. premija, palyginus su popierių kaina. Galiausiai, bendra sandorio suma sudarė apie 3,75 mlrd. eurų. Koncernas buvo pasiruošęs sumokėti tokius pinigus, juk Bvlgari pasisavinimas padidino LVMH juvelyrinio ir laikrodžių verslo apimtis dvigubai.
Jimmy Choo
2011 metais pasikeitė avalynės prekinio ženklo Jimmy Choo savininkai – ketvirtąjį kartą per 15 metų gyvavimo istoriją. Tapęs nemirtingu dėl reklamos seriale “Sekas ir miestas”, prekinis ženklas savo įkūrėjai Tamarai Mellon (ankščiau diebo britų “Vogue” aksesuarų skyriaus redaktore), atnešė 150 mln. svarų pelną. Nebloga suma, turint omenyje, kad 1996 metais verslui pradėti T. Mellon iš savo tėvo, vieno iš plaukų priemonių prekinio ženklo Vidal Sassoon įkūrėjų, pasiskolino viso labo 150 tūkst. svarų. Naujuoju Jimmy Choo savininku tapo įmonė Labelux, kuri jau valdo tokius prekinius ženklus kaip Bally ir Derek Lam. Labelux teko sumokėti tris kartus daugiau, nei per pastarąjį Jimmy Choo perpardavimą 2007 metais.
Sonia Rykiel
Prancūziško liukso prekinio ženklui didelį smūgį sudavė 80 proc. Sonia Rykiel pardavimas Honkongo fondui Fung Brands 2012 metų pradžioje. Itin daug pasipiktinimo kil dėl to, kad Rykiel šeima, kuri sau pasiliko 20 proc., atmetė pagrindinių pretendentų, tarp kurių buvo LVMH ir PPR, pasiūlymus ir pasirinko kinų investuotojus. Šio žingsnio buvo tikimasi, juk prieš metus įmonės vadovybė pareiškė apie ketinimus aktyviai kovoti Amerikos ir Azijos rinkose, kam ir prireikė papildomų finansų įplaukų.
Brioni
Nesutarimai tarp akcininkų – dviejų pagrindinių prekinių ženklų įkūrėjų privedė prie Brioni pardavimo koncernui PPR (jam priklauso Gucci, Bottega Veneta, Yves Saint Laurent, Alexander McQueen, Balenciaga, Stella McCartney, Sergio Rossi) 2011 metų rudenį. Prekinis ženklas, leidžiantis mėgstamiausius Rusijos prezidento Vladimiro Putino kostiumus, PPR kainavo 300 mln. eurų, įskaitant skolinius įsipareigojimus. Nekelia abejonių ir tai, kad PPR, pirkdama Brioni, orientavosi į kinų rinką, kurioje yra itin didelė liukso klasės vyrų rūbų paklausa. Moncler
2011 metų vasarą, likus porai dienų iki suplanuoto IPO Milano biržoje, Moncler vadovybė priėmė sprendimą parduoti 45 proc. akcijų fondui Eurazeo už 418 mln.eurų. Moncler iš Eurazeo, kuris turi automobilių nuomos verslą Europcar, gavo papildomų pinigų naujų parduotuvių Kinijoje ir kitose Azijos šalyse atidarymui.
Anya Hindmarch
Šią vasarą Kate Middleton mėgstamiausių rankinių prekinio ženklo dalį įsigijo investuotojas iš Kataro. Šaltiniai tikino, kad pirkėjas susijęs su suvereniu Kataro fondu, kuris ankščiau nusipirko Londono universalinę parduotuvę Harrods. Įkvėpimą, kuris pagavo Anya Hindmarch, galima suprasti – šis prekinis ženklas buvo įvertintas 70 mln. svarų.
Valentino
Kitas garsus karališkosios Kataro šeimos „pirkinys“ – mados namai Valentino. Sandoris įvyko 2012 metų vasarą ir iškart buvo pavadintas “Metų pirkiniu”. Įmonė Kataro investavimo fondui Mayhoola for Investments S.P.C. kainavo daugiau nei 850 mln. dolerių. Žinoma, kad mada domisi Kataro šeicho Mozo pirmoji ledi. Karališkoji Kataro šeima, be to, turi dalį LVMH ir juvelyrinių namų Tiffany.
