Vaidotas Šernius, www.geopolitika.lt
Jungtinėse Amerikos Valstijose prasidėjęs vadinamasis skalūnų dujų ir naftos perversmas keičia situaciją visoje energijos išteklių gavyboje. Dar visai neseniai JAV importuodavo dujas, naftą ir jos produktus vos ne iš viso pasaulio. Gamtinės dujos būdavo importuojamos iš Kanados, nafta – iš Venesuelos ar Persijos įlankos valstybių, o benzinas – net iš Europos.
Tačiau per pastaruosius dešimt metų situacija pasikeitė kardinaliai. Europoje uždaryta 15 naftos perdirbimo įmonių, o Europos Sąjungos valstybių vadovai ir energetikos ministrai skrenda į Vašingtoną derėtis, kad būtų pasirašyta ES ir JAV laisvosios prekybos sutartis, tai leistų Europai importuoti suskystintas skalūnų dujas iš Teksaso, Luizianos ar Pensilvanijos verslovių.
Jau pastaruosius trejus metus Jungtinės Valstijos yra sparčiausiai auganti angliavandenilių išgavėja pasaulyje. Ir atrodo, kad visa tai tik pradeda įsibėgėti. Nuo 2006 m. JAV gamtinių dujų gavyba padidėjo 30 procentų, daugiausia dėl naujų, skalūnų dujų gavybai pritaikytų gręžimo technologijų. Toks scenarijus nėra palankus Kanadai, kuri didesnę savo išgaunamų dujų dalį eksportuoja į JAV. Skalūnų revoliucija Jungtinėse Valstijose lėmė, kad Kanados dujų sektorius pradėjo merdėti, o gavyba nuo 2006 m. sumažėjo 20 procentų. Siekdami diversifikuoti rinkas, kanadiečiai šalia jau veikiančio vienintelio suskystintų gamtinių dujų terminalo nutarė pasistatyti dar šešis naujus. Kadangi Kanada praranda savo pagrindinį ir vienintelį pirkėją, nutarta pasižvalgyti po kitas galimas rinkas. Pastaruosius porą metų aukščiausia dujų kaina laikėsi Pietryčių Azijoje (po Fukušimos atominės elektrinės avarijos Japonijoje visos jėgainės, išskyrus vieną, buvo uždarytos), todėl net penki dujų terminalai bus pastatyti vakarinėje šalies pakrantėje. Tad jau tikriausiai artimiausiu metu į mūsiškį laivą-saugyklą „Independence“ panašūs laivai kursuos maršrutu Britų Kolumbija–Japonija–Pietų Korėja.
Padidėjusi pasiūla keičia ne tik angliavandenilių eksporto maršrutus, bet ir jų kainodarą. Greitai sukaks metai, kai Italijos energetikos koncernas ENI ir Rusijos gamtinių dujų eksporto monopolija pasirašė dujų tiekimo sutartį, kurioje kainodaros nebelemia naftos produktų kaina rinkose. Kitaip tariant, rusiškų dujų kaina priklausys ne nuo pasaulinių naftos kainų, o nuo kainų dinamikos Europos gamtinių dujų centruose: Jungtinės Karalystės NBP, Olandijos TTF ar belgų Zebriugės dujų prekybos centre.
Rusų koncernas „Gazprom“ yra priverstas keisti gamtinių dujų kainos formulę dėl besikeičiančių žaidimo taisyklių visame pasaulyje. Skalūnų perversmas sudrebino ilgalaikių sutarčių rinką, padidino pasaulinę suskystintų gamtinių dujų (SGD) paklausą. Pavyzdžiui, praėjusių metų gruodį „Gazprom“ Kremliaus iniciatyva atsisakė Juodosios jūros dugnu tiesti „Pietų srauto“ („South Stream“) dujotiekį. Dabar teigiama, kad vamzdis bus tiesiamas į Turkiją. Ši šalis, būdama patogioje geografinėje padėtyje, gali pirkti dujas iš skirtingų tiekėjų, todėl vargu ar „Gazprom“ orientuojasi tik į Turkijos rinką. Milžiniškas vamzdis, kuriuo per metus turėtų tekėti 63 mlrd. kub. metrų dujų, šiai rinkai yra kiek didokas. Pažymima, kad Turkija siekia įgyvendinti savo seną svajonę ir tapti dujų skirstymo centru, vadinamuoju „habu“. Todėl koncernas „Gazprom“ atsisako senosios strategijos ir ilgalaikių kontraktų vardan momentinių („spotinių“) sandorių. Iš Turkijos yra ranka pasiekiamos kelios ES valstybės, todėl tikimasi dujas tiekti Graikijai, Bulgarijai, Rumunijai, Serbijai, Kroatijai, Slovėnijai. Turkijos dėka „Gazprom“ galės greičiau reaguoti į besikeičiančias rinkos sąlygas.
Panašūs pokyčiai vyksta ir naftos sektoriuje. Nuo 2008 m. naftos gavyba JAV išaugo 60 procentų. Dar 2008 m. JAV iš savo teritorijoje esančių verslovių pumpuodavo 5 milijonus barelių per dieną, o praėjus kiek daugiau nei penkmečiui šalies verslovėse išgaunama daugiau nei 8,5 milijono barelių naftos per dieną. 2013 m. Jungtinės Valstijos išgavo daugiau naftos, nei jos importavo, o toks rodiklis paskutinį kartą buvo užfiksuotas prieš daugiau nei 20 metų – 1993 metais.
Vos per kelerius metus JAV sumažino naftos importą beveik dvigubai ir įsiveržė į naftos išgavėjų elitą. Nuo 2010 m. perdirbtų naftos produktų eksportą Jungtinės Valstijos padidino dvigubai – iki 4 mln. barelių per dieną. Tokių rodiklių šalis niekad iki šiol nebuvo pasiekusi. Per ateinančius dvejus trejus metus JAV aplenks Rusiją ir Saudo Arabiją ir taps didžiausia naftos išgavėja pasaulyje. Ir tai – dėl naujųjų skalūninių gruntų gręžimo technologijų. Ir atrodo, kad šios prognozės turi pagrindo, nes jau praėjusių metų viduryje JAV pradėjo eksportuoti po 0,5 mln. barelių naftos per dieną.
Milžiniškas JAV išgaunamas naftos kiekis, o kartu ir naftos vartojimo sumažėjimas (nuo 2005 m. JAV vartoja 20 proc. mažiau naftos) Valstijose lėmė, kad JAV skalūnininkai spaudžia pasaulines naftos kainas žemyn. Kitaip tariant, vos per kelerius metus pasaulinėje naftos rinkoje atsirado papildomai tiek naftos, kiek jos išgauna tokios valstybės kaip Brazilija, Nigerija ar Norvegija. Prie naftos kainos kritimo nemažai prisidėjo ir Naftą eksportuojančių šalių organizacija (OPEC), kurios vadovai 2014 m. pabaigoje nutarė nemažinti naftos gavybos vien tam, kad sumažėjus naftos pasiūlai pakiltų naftos kaina, nes OPEC šalys laiko svarbesniu dalyku išsaugoti savo eksporto rinkas kad ir mažesnių pajamų iš naftos sąskaita.
Žinoma, žemos naftos kainos nėra palankios nei OPEC šalims, nei JAV skalūnų naftos išgavėjams (nafta, išgaunama iš skalūnų telkinių, yra brangesnė už išgaunamą iš tradicinių telkinių naftą), tačiau kitos išeities nelabai ir yra. Prasidėjęs kainų ir rinkų karas tarp šalių neleidžia mažinti naftos kiekio ir taip dirbtinai didinti kainą. Kainų ir rinkų karas suskaldė OPEC pozicijas. Saudo Arabija lyg ir būtų linkusi mažinti pasiūlą, tačiau pasimokė iš jau buvusių atvejų, kai Rijadas vienašališkai mažino naftos pasiūlą, o kitos OPEC šalys pumpavo tą patį kiekį. Anuomet Saudo Arabija skaudžiai nudegė, prarasdama turėtas rinkas ir pajamas. Kitos OPEC narės, tokios kaip Alžyras, Nigerija ir Venesuela, leidžia aiškiai suprasti neketinančios mažinti gavybos, mat tų šalių biudžetas priklauso nuo naftos dolerių įplaukų. Kadangi Saudo Arabija neketina mažinti pasiūlos viena, o kitos šalys prie gavybos mažinimo neketina prisidėti, naftos kaina be perstojo krinta.
Verta pažymėti, jog Rusijos Federacijos politinis elitas – šalies prezidentas Vladimiras Putinas, ministras pirmininkas Dmitrijus Medvedevas, užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas bei kiti aukšti pareigūnai kaltina JAV, esą šios specialiai susitarė su Saudo Arabija, kad būtų dirbtinai numušta naftos kaina ir taip sužlugdyta Rusijos ekonomika. Ši konspiracijos teorija galbūt ir turi pagrindo. 2014 m. pavasarį Barackas Obama susitiko su Saudo Arabijos karaliumi Abdullah. Tikėtina, jog buvo tartasi, kaip sustabdyti Rusijos agresiją Ukrainoje, tačiau būtina pasakyti, kad OPEC įtaka pasaulinėje naftos rinkoje pastaruoju metu stabiliai mažėja. Kitaip tariant, OPEC nebėra tokia dominuojanti jėga, kokia buvo anksčiau, ypač jeigu šios organizacijos dalyvės neprieina prie vieningos nuomonės. Kita vertus, įrodyti arba paneigti minėtą konspiracijos teoriją beveik neįmanoma. JAV ir Saudo Arabija niekada nepripažintų manipuliavusios naftos kainomis, kad pakenktų Rusijai. O Maskvai įrodyti, kad naftos kaina yra numušta dirbtinai, siekiant pakenkti Rusijai, taip pat yra labai sunkiai įmanomas dalykas.
Apibendrinant reikėtų pažymėti, kad pasaulinėje rinkoje esantis naftos perteklius (nesvarbu, ar jis atsirado dirbtinai, ar pati rinka taip sureguliavo) muša juodojo aukso kainas. Kadangi OPEC šalys atsisako mažinti naftos pasiūlą, jos perteklius pasaulinėje rinkoje išsilaikys dar kurį laiką, todėl žemos naftos kainos problema negali būti išspręsta greitai. Kitaip tariant, mažai tikėtina, kad greitu laiku nafta pasieks buvusias 100 JAV dolerių už barelį kainos aukštumas.
Parengta remiantis tinklalapių U.S. Energy Information Administration http://www.eia.gov/, Bloomberg.com, opec.org, International Energy Agency http://www.iea.org/, Natural Resources Canada http://www.nrcan.gc.ca/ duomenimis.
