Pokalbis su Socialinių tyrimų instituto sociologu Tadu Leončiku. Jį kalbina “Žurnalistų žinių” redaktorius Andrius Sarcevičius.
Ar galima būtų sakyti, kad šiandien žiniasklaida tampa jau nebe ketvirtąja valdžia, ne vienu iš svarbiausių, bet pagrindiniu socialiniu institutu, svarbesniu už kitus?
Jau susiklostė tam tikras stereotipas, kad žiniasklaida yra tas socialinis institutas, kuriuo labiausiai pasitikima. Mažai kas pastebi, kad pastaruoju metu pasitikėjimas žiniasklaida mažėja. Įtakos tam turėjo politiniai skandalai. Kartu tai rodo, kad aklas pasitikėjimas žiniasklaida lietuviams nėra į kraują įaugęs ir nepriklausantis nuo aplinkybių. Toks požiūris keičiasi.
Vienas populiariausių aiškinimų, kodėl taip smarkiai pasitikima žiniasklaida Lietuvoje, yra istorinis. Neva tai lėmęs knygnešio kultas, taip pat Atgimimo ir Sąjūdžio aktyviausias laikotarpis, kai spauda esą įkūnijo laisvą žodį. Visu tuo tikėčiau, nors, atvirai pasakius, tai girdėdamas visada abejoju, nes nematau, kokiu būdu tais laikais buvęs pasitikėjimas transformuojasi ir išlieka iki šių dienų. Manau, didelį ir aklą pasitikėjimą žiniasklaida lemia kritinio mąstymo nebuvimas ir kritinio diskurso nebuvimas pačioje žiniasklaidoje.
Jeigu būtų didesnė kritikos tradicija, didesnė abejonės tradicija, tuomet tokio aklo pasitikėjimo nebūtų. Dabar žiniasklaida suabejota, bet tai dar nerodo, kad atsiranda kritinis mąstymas ir kritinis diskursas. Manau, kad kol kas tai - labiau nusivylimo išraiška, apgauto žmogaus apmaudas.
Politinio gyvenimo įvykiai, kovos viešųjų ryšių fronte raida, mano manymu, rodo, kad aklo pasitikėjimo potencialas yra didžiulis ir neišsemtas. Pavyzdys - atgimstantis R. Pakso populiarumas ir tai, kad jis nepatyrė fiasko, nors daugeliui atrodė, kad galima jį nurašyti automatiškai.
Pati visuomenė nenori kritiškai mąstyti ir to nereikalauja iš žiniasklaidos?
Taip. Tačiau tokia inertiška visuomenė egzistuoja visur. Čia ir iškyla klausimas, kokio vaidmens imasi ar kokį nori atlikti žiniasklaida, leidėjai ir žurnalistai (ne tik tie, kurie yra baigę žurnalistikos studijas, bet ir kiti, kurie reiškiasi viešoje sferoje, ir tie visuomenės veikėjai, kurie duoda interviu, pasisako per radiją, televiziją).
Tad kokį vaidmenį visuomenėje šiandien vaidina žiniasklaida?
Apie radiją ir televiziją man sunkiau svarstyti, nes jų negali pačiupinėti kaip laikraščio, kurį gali atsiversti dar sykį ir patikrinti, ar teisingai apie jį pagalvojai. Aš vartoju terminą žiniasklaida, tačiau daugiau kalbu apie laikraščius.
Prieš keletą metų teigiamu spaudos vaidmeniu pradėta abejoti. Suvokta, kad ir žiniasklaidos turinį galima analizuoti, narstyti po kaulelį, atrasti, kad reprodukuojami stereotipai ir pan. Pasigirdo vertinimų, kad didžioji mūsų spaudos dalis yra bulvarinio pobūdžio ir netgi didžiausi šalies dienraščiai yra ne kitokie. Tuo metu pradėti formuluoti ir kontraargumentai iš žiniasklaidos pusės. Buvo naudojami keli argumentai, susiję su rinka.
Pirma, teigta, kad Lietuvoje yra nedidelė žiniasklaidos rinka, todėl reikia orientuotis į skaitytojų daugumą ir negalima orientuotis į nedideles skaitytojų grupeles, kurios turi specifinių skonių, kurios laikraščiuose galbūt norėtų matyti filosofinius traktatus. Antras argumentas - rinka diktuoja žiniasklaidai, ką ji turi rašyti. Jeigu žiniasklaida neatitinka skaitytojų skonio, tai to leidinio ar kitos žiniasklaidos priemonės neperka. Man tie tariamai objektyviausi argumentai yra mažiausiai įtikinantys. Tačiau jie buvo dažnai kartojami.
Kodėl manęs šie argumentai neįtikina? Praėjus keleriems metų po diskusijos pradžios "mažos rinkos" argumentas vis labiau blanksta. Vos ne kasdien pasirodo po naują laikraštį: atsirado su V. Uspaskichu siejamas laikraštis "Laikas", taip pat tokie laikraščiai kaip "Šalies naujienos", "Vilniaus žinios". Įsivaizdavimas, kad rinka nedidelė ir nėra kur plėstis spausdintam žodžiui, subliūkšta kaip burbulas vien įvertinus tai, ką mes matome.
Kitas naudojamas argumentas - rinka diktuoja sąlygas. Be abejo, tam tikras diktavimas yra, tačiau noriu atkreipti dėmesį į kitą dalyką. Nelabai matau, kaip amorfiška rinka gali diktuoti tam, kuris turi dominuojančias pozicijas rinkoje, turiu minty didžiausią šalies dienraštį. Mano manymu, "Lietuvos rytas" diktuoja rinkai.
Svarstyčiau tokiu pavyzdžiu - įsivaizduokime, kad "Lietuvos rytas" savo šeštadieniniame numeryje išspausdina kokio nors filosofo straipsnį (filosofo straipsnis yra tas pavyzdys, kuris, manoma, visiškai netinka laikraščiui). Niekaip nematau sąsajų, kad nuo to tiesiogiai sumažėtų laikraščio tiražas. Vartotoją galima įtikinti, kad tam tikras leidinys gali papuošti jo pirkinių krepšelį, tačiau naivu tikėti, kad jis turi galimybių daryti įtaką leidinio turiniui. Mano nuomone, turėdamas dominuojančią poziciją rinkoje "Lietuvos rytas" gali rašyti ką nori ir formuoti skaitytojų skonį.
Netikslu būtų sakyti, kad rašoma taip, kaip nori masė. Skaitytojų masė yra įvairialypė, be to, pasyvi, ji nesuformuoja aiškių reikalavimų, neateina ir nenubalsuoja už, pvz., "Lietuvos ryto" programą (beje, ji ir neskelbiama). Straipsniai vis tiek spausdinami įvairūs, todėl straipsnių įvairovei prasiplėtus nedideliu mastu dienraščio tiražas nepasikeistų.
Tai, ko pasigendu mūsų spaudoje, yra debatai. Mūsų laikraščiai neturi tradicijos spausdinti polemiką, juolab, ne savo žurnalistų produkciją. Kodėl visos ne laikraščio nuomonės turi sutilpti į laiškų skyrelį? Kažin ar keli "karšta" tema polemizuojantys straipsniai pakenktų leidinio tiražui.
Tiesioginis argumentas man būtų laikraščiai kitose šalyse. Yra tokių laikraščių, kurie orientuojasi į vidutinio sluoksnio skaitytoją, nepretenduoja į intelektualiausio laikraščio vardą. Bet ir juose yra didelė dozė kritinės analizės straipsnių - tiek apie politiką, tiek apie kultūrą, tiek apie švietimą.
Artimiausiu pavyzdžiu galėtų būti Lenkijos atvejis, A. Michniko laikraštis "Gazeta Wyborzca". Jis pretenduoja būti populiariu laikraščiu, nedėti per daug sudėtingų statistinių lentelių kaip "Rzeczpospolita", tačiau yra ir kritinės analizės straipsnių (tarp jų ir filosofinių!), autorinių komentarų, publikuojamos diskusijų serijos, ko nėra didžiausiame mūsų dienraštyje.
Nemanau, kad tai diktuoja rinka, manau, kad laikraštį formuoja jo leidėjai.
Jau buvo susiformavusi grupelė žmonių, kuriems buvo nieko nauja pasakyti, kad dauguma Lietuvos laikraščių yra bulvarinio pobūdžio, jie kritiškai vertino žemą intelektinį spaudos lygį, kritinės analizės nebuvimą, "mušimą į vienus vartus", didelį dėmesį kriminalinėms istorijoms. Buvo žmonių, kurie turėjo kritinę nuostatą, tačiau išgirdę tuos du argumentus (rinka maža ir rinka lemia), jie netekdavo amo ir sutikdavo: taip, taip, deja, mūsų šalis per maža, rinka per maža ir mes kitokios spaudos negalime turėti.
Čia - ideologinis momentas: išsivadavę iš komunistinės sistemos, įžengę į laisvos rinkos pasaulį, staiga apakome ir manome, kad viskas gyvenime yra tik rinka. Aš taip nemanau. Esu įsitikinęs, kad taip nėra.
Kokį vaidmenį žiniasklaida vaidina demokratiniuose procesuose. Suprantama, spaudos laisvė yra daug ko pagrindas, tačiau kiek iš tiesų ji šiandien pasitarnauja demokratijai?
Vienas garsus politikas prieš pasirodant J. Borisovo leidiniui pasakė mintį, kad ir demokratija turi turėti ribas. Tačiau jis tuoj pat pridūrė pasiteisinimą: nesupraskit neteisingai, mes nekviečiame grįžti į senus laikus, įvesti cenzūrą, bet tam tikros ribos turėtų būti. Iš konteksto turėjai suprasti, kad neturi būti taip lengva išleisti milijoninį laikraštį ir "pudrinti" visuomenei smegenis. Aš tokiai laikysenai nepritariu. Nemanau, kad reikalingi tokie apribojimai. Man atrodo, kad ribojimais nepriversi leidėjų nerašyti ar rašyti kaip nors, iš to kokybė neatsiras.
Žiūriu į dabartinę situaciją taip: gerai, kad pilasi tie laikraščiai, gerai, kad atsiranda kasdien nauji. Jie smukdo pasitikėjimą žiniasklaida, verčia žmonės kritiškai galvoti, ieškoti kriterijų, atsirinkti informaciją, - tai yra tam tikras judėjimas, jis verčia visuomenę judinti smegenis ir kartu didina konkurenciją tarp žiniasklaidos priemonių, neleidžia sustingti. Dalis naujų laikraščių ateityje išmirs, bet jų buvimas vers pasitempti kitus leidinius, keistis, ieškoti naujų galimybių.
“Žurnalistų žinios” (www.lzs.lt)
