Lietuvos žmonėms gerai pažįstama aktorė Eglė Aukštakalnytė jau septynetą metų nebegyvena savo gimtojoje šalyje. Ji kartu su sūnumi Miku ir vyru danu Sorenu keliauja po pasaulį ir gyvena tose šalyse, kur dirba jos vyras, kompanijos “Coca-Cola” atstovas.
Pastaruosius dvejus su puse metų Eglė su šeima gyveno Kenijoje, Afrikoje, o liepos mėnesį sugrįžo į Lietuvą ir vaidino savo mėgstamą vaidmenį - Barborą Radvilaitę Trakų pilyje. Iš Lietuvos Eglė vyks tiesiai į Mozambiką - tai nauja jos gyvenimo vieta keleriems metams, o po to ji neatmeta galimybės, kad su šeima grįš gyventi į Lietuvą.
Susitikome su Egle pasikalbėti apie gyvenimą, kurio didžiąją dalį dabar užima Afrika, filmavimai ir rūpinimasis šeima. Siūlome ir mūsų skaitytojams susipažinti su Egle, kuri linkėjo visiems, nesvarbu, kur gyvenantiems, džiaugtis gyvenimu kasdien.
Egle, kaip galėtum trumpai apibūdinti afrikiečius?
Tie žmonės gyvena labai ekstremaliomis sąlygomis. Jie praėję tokias gyvenimo sąlygas, kad manau, jog jų gentys visą laiką išliks. Tai kitas pasaulis, nesakau - blogiau ar geriau, ten taip yra. Civilizacija yra mūsų rykštė, o ten vyksta natūrali atranka. Afrikoje vertina žmogų, nes jis vertybė, yra žodžio svoris, tiesa. Kai kurių sąvokų pas juos nėra, pavyzdžiui, - ištikimybės. Nes beveik visos gentys yra poligaminės ir jiems nesuprantama tokia sąvoka. Todėl labai keistai atrodo baltųjų žmonių noras įsikišti ir padėti afrikiečiams, net nesupratus jų esminių gyvenimo sąvokų. Mūsų pagalba ten reikalinga tik taikos palaikymo atveju, o visi kiti geros valios aktai būna net juokingi, nes niekas neatkreipia dėmesio į jų sąlygas, kad jie daug ko negali valgyti, kad jiems netinka mūsų vakcinos, nes jų kūdikių svoris kitoks, ir t.t. Afrikos žemynas yra išbandymų žemynas. Jie visi vargšai, bet visada laimingi, todėl stebiuosi, kaip Lietuvoje visi verkia. Norisi pasakyti: nuvažiuokit į Afriką ir pamatysit, kaip žmonės blogai gyvena, tada suprasite, kokie visi Lietuvoje ponai.
Kaip tave priėmė vietiniai gyventojai?
Man labai sekasi, gal todėl, kad esu atviras ir draugiškas žmogus. Pirmiausia susipažinau su vietiniais žmonėmis per mūsų namo remontą, nes man atsibodo gyventi viešbutyje ir nusprendžiau pati važiuoti ir pabandyti pagreitinti tą remontą. Daugeliu atveju buvo reikalingas rimbas arba, kaip aš sakau, demokratinė diktatūra. Reikia išsikovoti pagarbą gana aštriomis priemonėmis ir jei tave gerbs, labai gerai gali bendrauti. Per namų ūkį aš ir susipažinau su žmonėmis, nes man reikėjo išsirinkti ir pasisamdyti kambarinę, sodininką, apsauginius. Labai daug bendravau, išmokau jų valstybinę kiswahili kalbą. Labai džiaugiuosi, turėjau aplink save labai puikius žmones.
Ar todėl taip pamilai Afriką?
Dar prieš atvykstant gyventi į Keniją labai daug keliavau. Ir puoliau knygas skaityti, domėtis, man labai buvo įdomus jų gyvenimas. Kartą buvome pasiklydę masajų žemėse. Visą dieną ieškojome po savaną kelio ir atsitiktinai suradom vieną žmogų - Džoną, kuris pasiūlė parodyti kelią. Iškart atsirado kontaktas su tuo žmogumi ir išsirutuliojo labai broliški santykiai, prasidėjo mūsų draugystė, kuri leido man daug ką suprasti apie afrikiečius. Po to mes dažnai važiuodavom pas jį, jis atvyko pas mus į svečius ir pirmą kartą gyvenime pabuvojo dideliame mieste.
Kaip nusprendei pradėti Afrikoje filmuoti?
Kai pamatai tokį skirtingą pasaulį, negali atsispirti norui jį fiksuoti. Nusprendžiau imtis dokumentikos, įsigijau profesionalią kamerą. Dabar jau ruošiuosi iš turimos medžiagos daryti filmą. Man pavyko nufilmuoti vieną unikalią ceremoniją. Vyrų ir moterų gyvenimai Kenijoje labai skirtingi. Jei moteris yra namų vergė, kuri rūpinasi vaikais, valgiu, ūkiu, negali patirti jokio malonumo, tik gimdyti vaikus ir viskuo rūpintis, tai vyras yra karalius. Kiekvienos amžiaus grupės vyrai yra įšventinami, vyksta įšventinimo ceremonijos. Aš labai norėjau pamatyti ir dalyvauti bent vienoje iš tokių ceremonijų. Pirmais metais negavau leidimo iš genties vado, nes tokiose ceremonijose moterys nedalyvauja. Bet kitais metais, padedant draugui Džonui (beje, jo afrikietiškas vardas - Lešou), gavau - berniuko ir mergaitės. Kadangi jie žmonių metų neskaičiuoja, tai nebuvo tiksliai aiškus vaikų amžius, bet spėju, kad berniukui - dvylika trylika, o mergaitei - trylika metų. Už šiuos neįkainuojamus vaizdus padovanojau Džonui karvę, nes masajų gyvenime pagrindinė vertybė yra karvė. Jie gyvi pienu, o kai pritrūksta jėgų, tai nuleidžia karvės kraujo, sumaišo jį su pienu ir geria. Karvių jie nevalgo, tik aukoja per ceremonijas. Priklausomai nuo karvių skaičiaus, skaičiuojamas ir šeimos turtingumas. Kuo daugiau karvių turėsi, tuo daugiau žmonų gali turėti (viena žmona kainuoja nuo penkių iki dvylikos karvių). Antra didžiausia vertybė yra vaikai. Masajai susitikę pirmiausia paklaus: kaip tavo karvės, ir po to kaip tavo vaikai?
Ar domėjaisi jų teatru?
Yra ten teatrinės grupės, bet daugiausiai vaidina ne profesionalai. Labai dažnai eiti į jų spektaklius nebūtų įdomu, bet retkarčiais nueidavau. Buvo įdomu, kai BBC kūrė pirmąjį serialą tam regionui, aš dirbau asistente aktoriams. Serialas bus transliuojamas radijo siųstuvais, nes televizorių beveik niekas neturi.
Ar nepasiilgsti vaidybos?
Kartais norisi vaidinti ir save pasitikrinti. Jaučiuosi netgi labiau išaugusi nevaidindama negu mano kolegos, kurie liko Lietuvoje ir vaidino. Mano gyvenimo būdas davė labai daug, kaip žmogui, kaip asmenybei. O jei esi asmenybė, tai ir scenoje esi įdomus. Todėl labai gerai jaučiuosi kaip aktorė. Šįkart grįžtant vaidinti Barborą Radvilaitę buvo avantiūrizmo. Jau porą metų šio vaidmens nevaidinau. Bet džiaugiuosi, kad pavyko.
Ačiū, Egle, sėkmės tau įdomiame gyvenime.
Kalbėjosi Ramunė Rakauskaitė
“Amerikos lietuvis” (www.alietuvis.com)
