Aleksandras įsitikines, jog šios sporto šakos atstovams skiriama nepakankamai dėmesio, nors jų kova kur kas sudėtingesnė: nepakanka nugalėti priešininkus, nes pirmiausia reikia įveikti save, rašoma pranešime spaudai.
Golbolas, arba aklųjų riedulys, – sporto šaka, skirta akliesiems bei silpnaregiams ir yra gana naujas sportas – pirmasis čempionatas įvyko Austrijoje 1978 metais. Tiesa, vos po dviejų metų golbolas tapo nuolatine rungtimi parolimpinėse žaidynėse. 2017 metais, Rio vykusiose žaidynėse Lietuvos golbolo atstovai sutriuškino Jungtinių Valstijų rinktinę ir šaliai iškovojo aukso medalius. Na, o netrukus golbolo rinktinės laukia Tarptautinės aklųjų sporto federacijos organizuojamas grupės turnyras su Turkijos, Švedijos, Kanados, Čekijos respublikos, Argentinos bei Graikijos komandomis. Nepaisant to, neįgalūs sportininkai tokio dėmesio kaip sveikieji Lietuvoje nesulaukia.
„Nors į neįgaliųjų sporto šakas visuomenė dažnai žiūri kaip į antraeilį dalyką, man šie vyrai yra tokie patys sportininkai ir žvaigždės, kaip ir kiti. Golbolo rinktinės žaidėjai, mano nuomone, yra puikus pavyzdys visiems. Neįgalieji neretai užsidaro savyje, suserga depresija, o šie vyrai atstovauja Lietuvai ir yra tape aukščiausio lygio čempionais. Jie įrodo, kad net susidūrus su didelėmis problemomis ir gyvenimo sunkumais negalima pasiduoti. Supraskite mane teisingai: aš tikrai neraginu jų gailėti. Skatinu, sportininkus palaikyti, kaip ir bet kuriuos kitus bei džiaugtis jų pergalėmis, kaip ir krepšininkų ar futbolininkų iškovotais laimėjimais. Golbolo rinktinės žaidėjai – linksmi bičai, o jų profesionalumas ir užsispyrimas mane išties įkvepia“, – atvirauja Aleksandras.
Tuo tarpu, Lietuvos golbolo rinktinės žaidėjas Mantas Brazauskis pasakoja, jog būtent sportas yra pats geriausias vaistas nuo visų ligų ar niūrios nuotaikos. „Tik pradėję lankyti treniruotes, neretai vyrai būna užsidarę. Vėliau jie tampa kur kas drąsesni, nes pasiekti geri rezultatai visuomet skatina eiti į priekį. Apskritai, sportas suvienija žmones, o golbolo žaidėjus drąsiai galiu pavadinti savotiška bendruomene“, – mintimis dalijasi M. Brazauskis.
Na, o Aleksandro Pogrebnojaus kurtomis aprangomis sportininkas ypač džiaugiasi ir tikina, kad tiek pirmojo bendradarbiavimo, tiek pastarojo rezultatais komanda ypač patenkinta. Tiesa, pats dizaineris neslepia, jog prisidėti prie patogaus bei stilingo golbolo žaidėjų įvaizdžio yra įdomi patirtis – juk sportininkai negali įvertinti jų grožio: „Iki šiol turėjau nedaug reikalų su tais, kurie jaučia drabužį, tačiau jo nemato, tad man tai išties įdomi patirtis: drabužio kokybė ir pojūtis žaidėjams yra kur kas svarbesni nei išvaizda. Vis dėlto, manau, kad mūsų bendradarbiavimmo vaisiai puikūs ir esu tikras, jog tai tikrai nepaskutinis mūsų projektas“, – pasakoja antrąjį kartą Lietuvos aklųjų riedulio rinktinei drabužius sukūręs dizaineris.
