Eilėraščiai gula į atmintį
Kelias dešimtis Rainerio Marijos Rilkės, Vytauto Mačernio, Donaldo Kajoko eilių rajono muziejininkas Audrius Daukša mintinai deklamuoja jau seniai, bet prieš dvejus metus pajuto privalantis pagerbti anapus išėjusį dvasiniu tautos vadu laikomą poetą Justiną Marcinkevičių ir ryžosi mintinai išmokti bent šimtą jo eilėraščių.
Vasario 16-ąją – poeto mirties dieną – muziejininkas sau duotą žodį jau buvo ištesėjęs, tačiau Just. Marcinkevičiaus poezijos knygų išleisti iš rankų vis tiek neįstengia.
Žmonių kančioms jautri poezija, skleidžianti gerumo šviesą, kalbanti apie dorą, ištikimybę, pareigą, tėvynę, istoriją ir dabartį, A. Daukšą tarsi užbūrė. Kadaise skaityti vieno garsiausių Lietuvos poetų eilėraščiai į juos pradėjusiam gilintis muziejininkui atvėrė lig tol neregėtus klodus, patys tarsi įsiveržia ir pasilieka atminty. Just. Marcinkevičiaus poezijos knygose kasdien daugėja varnelių, žyminčių
A. Daukšos mintinai išmoktus eilėraščius. Dabar jų – jau gerokai per šimtą.
Išpirko kaltę
Just. Marcinkevičiaus poezija, be patoso kalbanti apie patriotizmą, neįkyriai primenanti tikrąsias vertybes, A. Daukšai visada buvo labai artima. Poezijos mylėtojas buvo davęs sau žodį: kai Just. Marcinkevičių pasišauks Aukščiausiasis, kad ir kas būtų, jis nuvažiuos į laidotuves pagerbti tautos didžiavyrio.
Simboliška, kad Just. Marcinkevičius, eilėmis kalbėjęs apie Lietuvą, mirė prieš porą metų vasario 16-ąją. Keistas sutapimas, tarsi savotiškas ženklas, kad prieš 86-erius metus vasario 16-ąją nutrūko ir vieno svarbiausių Lietuvos nepriklausomybės siekėjų Jono Basanavičiaus gyvybės siūlas. Kai atėjo laikas važiuoti į Just. Marcinkevičiaus laidotuves, A. Daukša pripažįsta ėmęs ieškoti lengvesnės išeities.
„Pažiūrėjau, kad laidotuves transliuos televizija, dar ir daug filmų rodys apie poetą. O dar blogas oras ir pinigų šioks toks stygius, galvoju, nevažiuosiu. O kai pradėjau žiūrėti laidotuvių eiseną, skausmingai pajutau, kad privalėjau važiuoti – per šlapdribą ėjo žmonės ne iš pareigos, o didžiulės pagarbos Just. Marcinkevičiui“, – „Sekundei“ pasakojo A. Daukša. Įžadą sulaužęs muziejininkas suko galvą, kaip galėtų išpirkti kaltę prieš savo sąžinę.
„Didesnio paminklo didvyriams nebus, kaip vykdymas jų idealo. Taip menininkui geresnės dovanos nebus, kaip domėjimasis jo kūryba“, – prisiminė A. Daukša.
Muziejininkas juokauja ėmęsis „studijuoti Justiną Didįjį“. Pradėjo nuo pirmojo rinkinio „Prašau žodžio“ ir vertė puslapį po puslapio, knygą po knygos vertindamas palyginimus, metaforas, analizuodamas kūrybos raidą. „Prieš keletą dienų pradėjau trečiąjį Justino Didžiojo universiteto kursą“, – poezijos mylėtojas džiaugiasi padaręs pažangą.
Pradžią davė Tėvas Stanislovas
Mokytis eilėraščius mintinai A. Daukšai nebuvo naujas iššūkis. Atminties galias muziejininkas jau buvo išbandęs su R. M. Rilkės eilėraščiais.
Į vokiečių poeto rinkinius muziejininkas kibo dar 1986-aisiais, sumanęs aplankyti garsųjį vienuolį Tėvą Stanislovą. Vienas geras bičiulis Audriui prasitarė, kad dvasininkas yra išvertęs iš vokiečių kalbos R. M. Rilkės eilių. Kad lengviau užsimegztų kalba, A. Daukša ryžosi keletą išmokti.
„Iš pradžių tarsi nelabai supratau, ką poetas norėjo pasakyti. Bet dešimt kartų perskaitytas eilėraštis pradeda vertis ir pastebi, kad jau beveik gali skaityti mintinai“, – pasakojo Audrius.
Taip muziejininkas išmoko trisdešimt R. M. Rilkės eilėraščių – per dieną po vieną. Likimo ironija – su Tėvu Stanislovu nei per pirmąjį, nei per daugybę kitų susitikimų apie vokiečių poeto eiles niekada taip ir nepasikalbėjo.
Po vieną per dieną
Eilėraščius A. Daukša sako skirstantis į blogus, gerus, labai gerus ir vertus išmokti mintinai. Iš Just. Marcinkevičiaus per penkiasdešimt kūrybos metų parašytų tūkstančių eilėraščių muziejininkas manė išsirinksiantis 100 pačių pačių geriausių.
O kai paėmė į rankas knygelę „Būk ir palaimink“, net nustebo, kad nėra nė vieno silpno – kone visi verti išmokti mintinai. A. Daukša pasakoja eilių specialiai „nekalantis“. Eilėraštį pratinasi skaitydamas dešimt, penkiolika kartų ir vis labiau junta, koks jis puikus.
„Mano nuostabai, pastebėjau, kad mokausi visus iš eilės, tarsi į tą knygelę būtų atrinkti visi geriausieji“, – teigė Audrius. Muziejininkas patyrė, kad neverta pernelyg nuvarginti atminties – pakanka vieno eilėraščio per dieną.
Darbą pradeda nuo eilių
Ryte atėję į darbą žmonės pirmiausia čiumpa skaityti dienos laikraščius, o A. Daukša, kol galva šviesi, atsiverčia Just. Marcinkevičiaus poezijos knygelę. Iš jos išsirenka eilėraštį, duosiantį peno visai dienai. Ir iki vakaro juo gyvena – apie jį mąsto, analizuoja, per pietus pasimoko, o vakare, jau atgulęs į lovą prieš užmigdamas pasikartoja.
Keisčiausia, anot A. Daukšos, kad net ir silpnai išmoktas arba jau bebaigiamas pamiršti eilėraštis užmerkus akis tarsi atgyja ir eilutė liejasi paskui eilutę lyg skaitytų užrašytas lape.
Kitą dieną muziejininkas vėl pakartoja anksčiau išmoktuosius ir tada imasi naujo.
„Kol nėra penkiasdešimties, nesunku pakartoti visus. O visą šimtą eilėraščių padeklamuoti užtruktų mažiausiai pusantros valandos. Kas gi tiek galėtų tam skirti laiko?“ – sako muziejininkas.
Planus sumaišė E. Mezginaitė
A. Daukša planavo, kad išmokti šimtą Just. Marcinkevičiaus eilėraščių jam turėtų užtekti metų.
„Ūmai širdis susopo. Jis pamatė: tam darbui, kur apsiėmė, nėr pabaigos“, – tarsi jam parašytas eiles cituoja Audrius.
Muziejininkas juokauja: dėl to, kad Just. Marcinkevičiui prireikė ne metų, o dvejų, kalta poetė Elena Mezginaitė. Per bibliotekininkų apdovanojimus A. Daukša kasmet padeklamuodavo po eilėraštį apie angelą. Taip muziejininkas tarp inteligentijos pagarsėjo kaip poezijos skaitovas. Todėl pernai Panevėžiui minint į amžinybę išėjusios E. Mezginaitės 70-metį, iškilmių organizatoriai paprašė A. Daukšos paskaityti jos eilių.
„Paėmiau E. Mezginaitės knygelę ir nustebau – kokia stipri poetė! Galvojau, išmoksiu keletą eilėraščių. Ir taip, mano nelaimei, įstrigau penkiems mėnesiams – išmokau gal keturiasdešimt“, – pasakojo muziejininkas.
Po E. Mezginaitės vis tiek A. Daukša sugrįžo prie savojo įžado.
Ir likus kelioms dienoms iki šių metų vasario 16-osios jau galėjo padėti tašką. Tačiau vis tiek kone kasdien muziejininko atminty nugula dar po vieną išmoktąjį.
A. Daukša nesistengia kitiems įrodinėti, ką pasiekęs. Viešai vienu metu padeklamuoti viso 100-o eilių jis neplanuoja. Ne tam Audrius mokėsi.
Muziejininkas tiesiog jautė, kad privalo nors taip nusilenkti lietuvių poezijos klasikui. O eiles jis deklamuoja artimiesiems, bičiuliams, tiems, kas nori išgirsti skambantį Just. Marcinkevičiaus žodį.
Autografo sulaukė po mirties
Savotišku ženklu A. Daukša vadina ir vieną išties gana keistą įvykį, susijusį su Just. Marcinkevičiumi.
Būdamas ne viename susitikime su poetu, A. Daukša vis nepasirūpindavo turėti jo poezijos knygelę autografui paprašyti. O po Just. Marcinkevičiaus mirties skausmingai pajuto, ką reiškia neturėti mylimo poeto rankos prisilietimo.
Praėjusį rugsėjį su rajono bibliotekininkais A. Daukša lankėsi Klaipėdos krašte ir užsuko į biblioteką rajono nuošaly.
Jos vedėja pasiūlė svečiams pasidairyti po vieną knygų lentyną. Joje sukrautas pas vaikus gyventi išsikrausčiusios mokytojos, buvusios lituanistės, palikimas – per gyvenimą sukauptos knygos. Vedėja pasiguodė, kad sumaišyti su bibliotekos knygomis jų negalima, todėl tenka saugoti, kad kaimo žmonės iš koridoriaus jų nenugvelbtų krosnims įkurti. Svečiams buvo leista pasirinkti iš dovanotųjų.
„Užmetu į lentyną akį, o ten – Just. Marcinkevičiaus „Dienoraštis be datų“. Paėmiau, galvoju, kam nors padovanosiu, bet būsiu išgelbėjęs nuo ugnies. Capt dar porą. Ogi žiūriu – Just. Marcinkevičiaus autografas su užrašu „Geram atminimui“ ir niekam nededikuotas. Taip kažkur iš Žemaitijos užkampio, po poeto mirties, kai jau pusantrų metų mokiausi jo eilėraščius, pas mane atėjo Just. Marcinkevičiaus užrašyti žodžiai“, – itin brangia dovana džiaugiasi A. Daukša.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
