Po tanku už dešrigalį

Atpažinti kvailį nesunku, kaip ir mėginantį kvailinti. Tereikia pastebėti, kad žmogus lygina traktorių su seniu besmegeniu. Klausimas, ar šiandien žmonės eitų ant barikadų, yra niekšingas ir idiotiškas iš esmės.

Kažkas kažko paklausė

Vienos apklausų agentūros gerai išmokyti, kažkieno užsakyti sociologai ėmė ir Sausio 13-osios proga atliko neva labai reikšmingą tyrimą – ar žmonės šiandien rinktųsi nepriklausomybę ar ekonominę gerovę. Ir gavo neva labai išraiškingą atsakymą, kad septyni iš dešimties dar neemigravusių Marijos žemės čiabuvių labiau nori ekonominės gerovės.

Iškart visi suskato svarstyti – ką gi tai reiškia, palyginti su dienomis, kai šalome ant barikadų. Atsakymas vienas: nereiškia beveik nieko, nebent galimybę Algirdui Paleckiui patirti moralinį orgazmą, o anuomet špygą kišenėje laikiusios biomasės individams eilinį kartą paporinti – kokie kvailiai buvo, kurie „lindo po tankais“.

Niekas nelindo

Ir „paleckininkams“, ir špygas po antklodėmis laikiusiai biomasei paaiškinu: niekas nelindo ir sutraiškytu būti nenorėjo. Tiems tankams nereikėjo atvažiuoti ir brautis, kur niekas nekvietė. Tankų siuntėjams nereikėjo jų siųsti ir niekas nebūtų „palindęs“.

Kai prieš taikius žmones nesiunčiami tankai, po jais „palįsti“ yra gana sudėtinga. Labai tikiuosi, kad  net nuo raudonojo pamišimo, nežaboto cinizmo, degtinės ir rusiškos propagandos išpurtęs plastilinas, esantis daug kam toje vietoje, kur turi būti smegenys, tai pajėgus suvokti.

„Lenda“ (kabutės nebūtinos) ir net yra kažkieno brukamas trečiarūšis Rusijos „maestro“ Valerijus Gergijavas, savo muzikiniais gebėjimais pašlovinęs dalinę Gruzijos okupaciją ant Chinvalio griuvėsių. Ir įžūliai lenda būtent prieš atitinkamą datą, nors metai keliamieji ir galėtų pasitenkinti vasario 29 ar bet kuria kita diena iš 366. Dėkui, kad bent neatsiveža mafijozo Josifo su NKVD orkestru. Didelės naujienų agentūros vadovo ir kitų Rusijos kultūros būtent šios dalies išsiilgusių sutvėrimų aistras yra kada tenkinti, bet lendama būtent dabar. O 1991 metų sausį mes niekur nelindome.

Kvailas ir protingas

Pabaigoje apie protą ir kvailumą. Jei kažkas tikrai mano, kad tada žmonės rinkosi tarp gerovės ir laisvės, tai toks žmogus yra visiškas kretinas. Jokios gerovės, kurią mes savo barikadomis būtume sugriovę, nebuvo. Buvo tuščios parduotuvės, kur močiutės ir anūkėliai po kelias valandas laukdavo kokio nors ragu arba kanopų. „Tarybinės vytintos dešros“ tuomet irgi nebuvo. Majonezas ir žalieji žirneliai bei kava „Arabica“ buvo prekės gaunamos per „pajokus“ švenčių proga. O tualete naudojome „Tiesą“ ir dabar kitaip pasivadinusią „komsamolkę“. Paskyros automobiliui gauti žmogutis laukdavo metų metus arba pirkdavo paskyrą (teisę nusipirkti mašiną) juodojoje rinkoje ir už varganą „žiguliuką“ mokėjo kaip už Mersedesą. Tokią gerovę ginti gali tik tikras kvailys.

Pats įdomiausias kvailio ir protingo atpažinimas yra klausime: dėl ko visgi „lįstumei“ po tanku? Dėl kapšo pinigų ir kilogramo šlapios dešros bei teisės į nemokamą medicinos punktą „zonoje“ ar dėl laisvės? Kapšas pinigų skamba patraukliausiai, bet nežinau idioto, kuris dėl to drįstų aukoti gyvybę. Tas, kuriam kapšas svarbiausias, yra bent jau pakankamai gudrus, idant šitaip nepasielgtų.   

O kvailumas būna visoks. Kartais iškilūs veikėjai, metę savo šaliai į akis Sausio 13-osios apdovanojimą, nes kažkas organizavo apkaltą jo numylėtam politikui, drasko marškinius dėl negauto trijų litų vertės bilieto maršrutiniame taksi ir nemato nieko blogo „gergijevų“ pasityčiojimuose iš tų, kurie neva „lindo“. Nematytų nieko blogo ir tuomet, jei tą pačią dieną iškilus kino režisierius Aleksandras Nevzorovas kaip rusų kultūros „įsikūnijimą“ prisistatytų savo „našy“. Mano subjektyvia nuomone, tai ir yra tikras, bemaž materialus ir užčiuopiamas kvailumas. Ar jis lįs po tanku už dešrigalį? Nežinau. Dėl manęs – tegul.