Sūnėno šeima, pas kurią vieniša senolė ir glaudėsi – šokiruota, mat pusės ir dvejų metų belgų-vokiečių mišrūnus senjorė pati ir šerdavo, juos kartu su giminaičiais augino nuo pat mažumės. Nelaimė būtent ir įvyko tuo metu, kai senolė ėjo keturkojų pašerti. Ant sniego parkritusią ir sudraskytą moterį pamatė sūnėno žmona.
Kaimynai tikina, kad kiemas visuomet aptvertas, o ir einant pro šalį šunys anot Vilkaičių gyventojų nė nelodavo. Tvarkinga ir pati šeima, gyvybingą senolę puikiai prižiūrėjo.
O štai ir moterį mirtinai sukandžioję keturkojai. Šeimos augintiniai dabar ramūs, net atrodo prasikaltę, į sodyboje pasirodžiusius žurnalistus beveik nereaguoja. Visą gyvenimą kaimynystėje gyvenusi Asta negali patikėti tuo, kas nutiko. Pasak jos, senolės sūnėnas šunis treniravo, jie buvo paklusnūs, neagresyvūs.
Apie tai, ką dabar darys su augintiniais, šeimininkas kol kas negalvoja. Dabar esą, pirmiausia reikia palaidoti tetą. Vyras atvirauja, jog ji buvo tarsi antroji mama, kartu gyveno daugiau nei tris dešimtmečius. Nelaimė, anot sūnėno, tarsi perkūnas iš giedro dangaus – šunys esą buvo tinkamai prižiūrimi, buvo tikri draugai.
Kinologai tikina, jog belgų bei vokiečių aviganiai yra protingi ir šeimininkams atsidavę šunys, tačiau mišrūnai yra kiek mažiau prognozuojami. Visgi toks užpuolimas – gana netikėtas, mat net ir įpykę keturkojai pažįstamam žmogui, teigiama, galėtų įkasti, bet ne šitaip brutaliai sudraskyti.
