Ši istorija privertė atsigręžti į statistiką, kuri šokiruoja – skaičiuojama, kad per metus šalyje dingsta apie du tūkstančius mažamečių. Tad kokie svarbiausi veiksmai dingus žmogui ir ką reikia žinoti ieškant dingusių asmenų? Apie tai naujienų portalui tv3.lt pasakojo viešosios įstaigos „K9 paieška“ pirmininkas Jurijus Aleksandrovas.
Asmens dingimas artimai aplinkai visuomet sukelia nerimą ir šoką, tačiau ekspertas pažymi – apėmus nerimui svarbu nepamiršti veikti. Nors veiksmų planas priklauso nuo situacijos, svarbu įsiminti pagrindinius dalykus.
„Pranešti aplinkiniams, kaimynams visiems, gal kas matė – tai standartinė reakcija, žmonės visada taip daro. Gal kas matė, kas girdėjo kažką.
Jeigu dingo žmogus, reikia ieškoti galų: kur ir kada, reikia nustatyti paskutinę buvimo vietą, laiką, kokiomis aplinkybėmis, kaip buvo nusiteikęs, kokie buvo jo ketinimai, ką jis norėjo daryti arba tai, kokie buvo planai. Viskas prasideda nuo to“, – kalbėjo J. Aleksandrovas.
Ką daryti dingus žmogui?
„K9 paieška“ svetainėje nurodomi septyni svarbiausi žingsniai, ką reikia daryti dingus žmogui ir pažymima: „Pasigedus žmogaus, svarbi kiekviena akimirka, o kiekvienas veiksmas turi būti tikslus ir kryptingas. Sunku išlaikyti šaltą protą tokioje stresinėje situacijoje, todėl praneškite policijai bendruoju pagalbos telefonu 112.“
Pirmas svarbus faktorius – laikas ir vieta, kur žmogus buvo matytas paskutinį kartą. Būtina išsiaiškinti, ar ieškomas asmuo nėra su draugais ar giminaičiais, jei ne – visų išklausinėti, kada kur, kas paskutinį kartą bendravo su dingusiu asmeniu.
„Galbūt prieš dingimą asmuo kam nors pasakojo savo planus, užsiminė, kur planuoja vykti, ką planuoja veikti ir t. t. Vaikui negrįžus iš mokyklos – susiskambinti su draugais, pedagogais, sužinoti, kada, kur, su kuo išėjo po pamokų, ar buvo mokykloje, koks buvo jo / jos elgesys“, – nurodoma svetainėje.
Kitas žingsnis – tiksliai apibūdinti dingusįjį: paieškos tarnybų atstovams pateikti nuotraukų, informuoti apie ypatingas išvaizdos detales (ūgį, sudėjimą, šukuoseną), galimą aprangą, kokius daiktus su savimi galėjo turėti, koks buvo elgesys paskutiniu metu, santykiai su draugais, artimaisiais.
Trečias veiksmas – pasinaudoti visomis ryšio priemonėmis. Rekomenduojama bandyti susisiekti su dingusiu asmeniu visais įmanomais būdais: mobiliuoju telefonu, fiksuoto ryšio telefonu, el. paštu, socialiniais tinklais ir pan.
„Visą paieškos laikotarpį bandykite susisiekti su dingusiuoju asmeniu, kadangi dingusysis tokiu būdu gali būti surastas arba gauta informacija gali palengvinti paiešką“, – priduriama.
Ketvirtas žingsnis – išsaugoti dingimo vietą. Jei žinoma, kur jis buvo matytas paskutinį kartą – nelieskite jo daiktų, kuriuos naudojo arba nešiojo paskutiniu metu (rankinės, raktai, šukos, rūbai, avalynė, patalynė ir t. t.), kad neužterštumėte jų svetimu kvapu ir šunys galėtų teisingai suprasti dingusiojo individualų kvapą.
Tai turi žinoti visi
Kitas veiksmas – susisiekti su medicinos įstaigomis, ligoninių priėmimo skyriais, lavoninėmis, pasiteirauti apie neatpažintus asmenis, kurie atitinka dingusiojo aprašymą: amžių, ypatingas išvaizdos detales, drabužius ir pan.
Ne ką mažiau svarbi informacijos sklaida – rekomenduojama kreiptis į visas žiniasklaidos priemones, socialinius tinklus su prašymu dalintis informacija apie be žinios dingusį asmenį.
„Svarbu nurodyti kuo detalesnę informaciją. Asmens vardą, pavardę, amžių, kokiame regione dingo, kaip atrodo (sudėjimas, plaukų spalva, akių spalva, išskirtinės žymės), kokius drabužius vilkėjo dingimo dieną ir kitą informaciją, kuri padėtų atpažinti ir surasti dingusį asmenį.
Būtinai pateikti asmens nuotrauką. Atsispausdinkite ir platinkite skelbimus su šia informacija“, – rašoma „K9 paieška“ svetainėje.
Septintas žingsnis – nuolat bendrauti su paiešką vykdančiomis organizacijomis ir perduoti visą naujai paaiškėjusią informaciją.
Ieškant dingusiųjų naudojamos visos įmanomos priemonės
Pradėjus paiešką labai svarbi struktūra ir aiškus planas, kas ir ko imasi, paieška turi būti struktūruota ir organizuota:
„Svarbiausia, kad kiekvienas vykdytų savo užduotį, kuri numatyta. Aišku, būtų labai gerai, kad būtų planas, organizavimas nuo pat pradžių ir kiekvienas turėtų savo užduotį.
Tas, kuris veda bylą, planuoja operaciją, tikrai žino, dėl ko ir kam reikia daryti, nes visų veiksmų visuma gali privesti prie rezultato.“
Kaune dingus mažametei ir pradėjus jos paiešką, prie jos jungėsi daugybė savanorių, įvairios organizacijos, pasitelktos visos įmanomos priemonės.
„K9 paieška“ pirmininkas sako, kad kiekviena minutė ir valanda dingus asmeniui yra be galo svarbi, o Kaune dingus mergaitei ir patys nuo pirmųjų dienų jungėsi į paieškas su šunimis, ištreniruotais ieškoti dingusiųjų. Vis tik, orai paieškai su šunimis buvo ne itin dėkingi, nes vyravo dideli šalčiai.
„Tai yra kritinė temperatūra šuns darbui. Prie tokių temperatūrų šuniui žymiai sunkiau dirbti. Bet mes stengiamės, darome, ką galime.
Ne visada šunys gali padėti, reikia tai suprasti, nes jeigu kieme -15 laipsnių ir stiprus vėjas, tai yra labai bjaurios sąlygos šuns darbui“, – aiškino J. Aleksandrovas.
Dėl paspaudusio šalčio sutrumpėja ir laikas, kokio senumo pėdsakais gali sekti šuo, tačiau čia, kaip sako pašnekovas, taip pat nėra vienareikšmiško atsakymo, nes daug daugiau įtakos turi kiti faktoriai:
„Priklauso ir nuo to, koks judėjimas žmonių aplinkui, intensyvumas, kiek užteršta aplinka, kiek važiuoja transporto, koks cheminis užteršimas. Daug, daug faktorių gali turėti įtakos.“
Paieškoje koją kiša socialiniai tinklai
Vis dėlto, net ir esant apsunkintoms sąlygoms, ieškant dingusio žmogaus išnaudojamos visos galimybės, daroma viskas, ką tik galima padaryti. Ekspertas pažymi – tokiais atvejais nėra nenaudingų priemonių, skirtų paieškai. „Reikia išnaudoti viską, kas įmanoma ir netgi tai, kas neįmanoma“, – priduria pašnekovas.
Mergaitės paieškai socialiniuose tinkluose buvo sukurta grupė, kur aktyviai dalintasi įvairia informacija, tačiau J. Aleksandrovo teigimu, socialiniai tinklai kartais pakiša koją, nes atsiranda daug erdvės sklisti ir neteisingai, klaidinančiai informacijai:
„Dabar daug žmonių dalinasi informacija „Facebook“ ir kituose puslapiuose, nemanau, kad tai yra gerai, nes mes taip galime apsunkinti paiešką, o ne ją palengvinti. Žmonės nusistato, dezinformuoja ir varo į kampą visą tyrimą. Reikia šiek tiek daugiau kantrybės ir kiekvienam daryti savo darbą.“
Jis pabrėžia – turint reikšmingos informacijos, ji pirmiausia turėtų pasiekti ne socialinius tinklus, o pareigūnus ir atsakingas institucijas. „Žmonės, kurie turi įgūdžius, žmonės, kurie apmokyti, žmonės, kurie tikrai patyrę veda bylą, žino, ką daro“, – pažymi pašnekovas.
