Jo klebonijoje vietos atsirado ne tik 50 šuniukų, tuzinui katinų, bet ir sužeistam laukiniam usūriniam šuniukui ir strazdui giesmininkui.
Varėnos krašto žmonės myli P. Čivilį, nes jis nepraeina pro šalį nepaguodęs, neišklausęs kenčiančio, liūdinčio žmogaus ar gyvūno. Praėjusiais metais kunigas buvo apdovanotas Popiežiaus medaliu, prieš trejus metus – ženklu už nuopelnus Varėnos kraštui.
Kuklus, bet be galo didelę širdį turintis dvasininkas tv3.lt teigė, kad šiuo metu žmonėms yra sunkiau, todėl jie kelia ranką prieš nekaltus gyvūnus.
„Su žmonėmis yra sunkiau, nes jų sielos yra pažeistos viruso – puikybės, godumo ar gobšumo viruso. Ekstremaliose sąlygose, jei žmogus turi gėrio grūdelį, tai jis darosi dar geresnis, o kurie turi tamsą – tai dar labiau patamsėja. Jei nėra meilės žmoguje, tai yra blogai.
Man pačiam teko priglausti šuniukų, kurie pamatę šluotą, iškart susigūždavo. Matyt, ji būdavo naudojama tik vienam tikslui – lupti, – bet ne kiemui šluoti.
Pamenu atvejį, kai pamačiau ant saulės pririštą sulysusį vargšą šuniuką, o šalia žalias vanduo ir keletas kruopų. Moteris šneka, kad reikia migdyti, bet dar 20 eurų kainuoja, kas jį užkas. Sakau jai: „Baikit šnekėti tokias baisybes, aš jį paimsiu“. Jis buvo be galo protingas šuniukas, bet visą laiką susimąstęs. Vaikai jį buvo pavadinę Rašytoju. Dabar jo jau nebėra“, – prisiminimais dalinosi P. Čivilis.
Klebonas sako niekada neteisiantis žmonių ir neieškantis kaltų. Jei reikia pagalbos, jis padės. Pasak klebono, gėris visuomet išlaisvina žmogų. O P. Čivilio pagalbos tikrai reikia. Tai parodo apie 50 jo kieme lakstančių šunų ar būrys kačių.
Kiekvieną dieną klebonas šunų priežiūrai skiria apie dvi valandas – jiems ruošia maistą, šeria, pripila vandens. Išgirdę klebono balsą visi augintiniai jį apstoja. Toli gražu ne ėsti prašyti, o kad juos priglaustų ir paglostytų. P.Čivilis prie klebonijos augintiniams ne tik pastatęs būdas, bet ir aptvėręs voljerus.
Klebone, jūs esate žinomas kaip gyvūnų globėjas. Kiek šiuo metu auginate benamių šuniukų?
Šiuo metu pas mane gyvena apie 50 šuniukų. Nuo 1985 metų esu šioje parapijoje. Maždaug tais metais ir priglaudžiau pirmąjį šuniuką. Po to jų vis daugėjo, bet iš pradžių nebuvo daug. Senesnė karta turėjo kitokį požiūrį į aplinkinį pasaulį, nei dabar. Dabar jų labai padaugėjo. Bet aš sakau, kad pats kaltas, nes nemoku įtikinti žmonių, kad juos mylėtų.
Aplinkiniai jau pažįsta mane – atveža pasiklydėlį man arba pasako, kur yra koks nelaimėlis. Čia kaip su spartiečiais, jie neklausė, kiek priešų yra, bet svarbiausia, kur jie yra. Dabar aš net užmigti negalėčiau, jei pasakyčiau: „oi, ne, nereikia, vežkite jį, kur norite“.
Keturkojams vardus padeda sugalvoti jaunimas. Neseniai seniūnas atvežė šunytę. Tai jaunimas pavadino Joše. Kai paklausiau, kodėl toks vardas, atsakė, kad reikia animacinius filmus žiūrėti.
Turint gyvūną, reikia juo ir pasirūpinti – maitinti, gydyti. Kaip susitvarkote?
Žinoma, jie serga. Vienam šuniukui darėme kraujo perpylimą. Kitas Berno Zenenhundas vardu Grantas sirgo onkologine liga. Jiems reikia daug laiko. Po dvi valandas kiekvieną dieną jiems reikia skirti – paruošti maistą, pašerti, parūpinti vandens.
Bet aš laiko neskaičiuoju. Jie kartu ir praturtina žmogų. Kaip Kūrėjas sako, ką padarėte vienam iš mažiausių, tai man padarėte. Jei tikime Kūrėju, kad jis viską sukūrė ir ne šiaip iš nieko neveikimo, o iš meilės – sukūrė žmones ir visą tą grožį.
Jei atsiliepi į tą meilę, tuomet visko užtenka – ir energijos, ir meilės, ir visko. Aš tikrai nieko neprašau, kad duotų mums valgyti, kad badautume. Jei pats apsiėmiau, tai gi čia jau mano problemos, pats turiu suktis. Bet žmonės patys dažnai atsiliepia, atveža augintiniams maisto.
Bet kiek tas šuniukas išvalgys, jei kasdien jį maitini. Kai atveža pas mus, tai iš bado jam būna susisukusios smegenėlės. Vargšas bijo, kad dabar paės, o vėliau vėl kentės badą, tai ryja be jokio saiko. Bet vėliau grįžta į vėžes.
Veterinaro klausiau, ką daryti, kad šunys ėda kačių ėdalą ir atvirkščiai. Sako, kad reikia normuoti, bet pas mus švediškas stalas – kas kiek nori, tas ima.
Ar iš tikrųjų keturkojai, kurie buvo palikti likimo valiai, jaučiasi dėkingi?
Tikrai taip, tas labai jaučiasi. Manęs klausia, kodėl niekam neatiduodu. Bet aš jau nenoriu jų atidavinėti. Bandėm atiduoti, bet reikėjo atsiimti atgal. Jie nori namo ir niekur kitur. Kaukimas, susiraitę vis guli ir baisi depresija.
Pamenu, tokia gera moteriškė paėmė, tokia mylinti. Po trijų savaičių paskambino liūdnu balsu, kad nebežino, ką daryti. Sako, kad susisukęs kampe šuniukas kaukia ir jų niekaip nepripažįsta. Tai nuvykau pasiimti, jis pamatęs pradėjo rankas bučiuoti, kad atvykau paimti. Taip jis džiaugėsi. Dar su kitu buvo tokia pati situacija, tai jis tiek šokinėjo ir inkštė iš džiaugsmo, kad tik atgal pasiėmiau.
Žmonės dažnai klysta – jiems reikia ne tik maisto. Kaip ir žmonės, neužtenka tik duonos. Reikia, kad juos mylėtų, skirtų dėmesio. Jiems labiausiai reikia gyvo ryšio su žmogumi. Jei jie to ryšio nepagauna, tuomet jie jaučiasi labai nelaimingi.
Alytuje, pamenu, kaip močiutė buvo išvežta į globos namus. Jos dvi šunytės taip kaukė likusios vienos, taip sielvartavo. Ta močiutė jiems valgyti virė ir kepė, be galo mylėjo. Kaimynai paskambino man, kad paimčiau. Bet jos tiek stresavo, kad nieko neėdė ir viena greitai numirė, o kita pabėgo.
Teko girdėti, kad jūs priglaudėte ir gydėte ne tik naminius gyvūnus, bet ir laukinius.
Ant kelio radau usūrinį šuniuką, kurio mama pakliuvo po vilkiko ratais. Jis taip pat nukentėjo ir kurį laiką pagyveno pas mane. Sustiprėjo ir išleidau jį. Kokie jie protingi. Labai mėgdavo pliuškentis vandenyje, turėjo pliušinį meškutį, su kuriuo žaisdavo, prausdavo vonelėje jį.
Jis miegodavo ant namo aukšto ir naktį būdavo labai aktyvus. Ten buvau pastatęs kibirą vandens jam. Tai kartą miegu ir jaučiu, kaip potvynis pro lubas pradėjo tekėti vanduo. Vėliau jam pastačiau vonelę, kad nenuverstų. Labai mėgdavo išdykauti, pasislėpdavo už kampo ir bėgdamas iš pasalų vis grybšteldavo koją ir lekia toliau.
Teko pagloboti ir paukščius. Kartą prižiūrėjau čiurlį, kur nukrito kieme ir nebepakilo. Iš pradžių net nesupratau, ar tai kregždutė, ar čiurlys. Vėliau gamtininkas (Ričardas – aut. past.) Kazlauskas pasakė, kad jaunikliai nelabai ir skiriasi, tik čiurliai turi baltą taškelį prie uodegos. Čiurliai yra patys greičiausi pasaulio paukščiai – pasiekia po 300 km/val. greitį.
Čiurliai nukrenta ir nebepakyla. Jų sparnai tokie ilgi. Jie gali net du metus skristi ir nenusileisti ant žemės. Gali ir miegoti, ir maitintis skrisdamas. Todėl jų lizdai uolose aukštai, ne ant žemės.
