Rygos miesto centre galima atsikvėpti Vermanės, Bastėjos, Kronvaldo, Viesturo parkuose, per tris iš jų vingiuoja kanalas.
Vingiuotu taku einame pro Bastėjos kalną, ant kurio Baltų vienybės dieną, rugsėjo 22-ąją, suliepsnoja laužas, susišaukdamas su laužais ant Lietuvos piliakalnių. Laužai ant šio kalno liepsnoja ir Joninių naktį. Lačplėsio dieną, lapkričio 11-ąją, kalnas nušvinta fakelų liepsnelių liežuviais.
Kalno papėdėje galima įsėsti į laivelį ir pakeliauti po Rygą vandens keliu. Smagu panerti po tilteliais ir gatvių tuneliukais. Maršrutas trunka 45 minutes. Pigiausia plaukti pirmadieniais, kai kelionė kainuoja 4 latus.
Savaitgaliais, nuo gegužės ik rugsėjo, parke groja orkestras. Miesto vadovai leido rygiečiams žalumoje mėgautis saulės voniomis, tad parkas pilna gyvybės. Visiškai išsirengti, žinoma, neleidžiama. Karštą dieną vienas malonumas čia ateiti ir pailsėti, ypač, jei darbo vieta – centre.
Eidami Bastėjos papėde, vėl geru žodžiu paminime architektą Georgą Frydrichą Kufaltą (1853– 1938), dar iki Pirmojo pasaulinio karo sukūrusį Rygos parkų liniją.
Didvyriai virto akmenimis
Tarsi plunksna į kitą kanalo krantą išsirietęs arkinis tiltelis. Už jo – Aukų kampas, kur 1991 metais stovėjo barikados, rinkosi tūkstančiai žmonių.
Čia 1991 metais, sausio 20-osios naktį, OMON'o milicininkams šturmuojant Latvijos vidaus reikalų ministeriją, gyvybes Tėvynei ir Laisvei paaukojo penki žmonės, tarp kurių – garsūs Latvijos kino menininkai Andris Slapinis ir Gvido Zvaigzne.
Tėvynės aukos virto akmenimis – žūties vietas žymi rieduliai.
Paminklai iškiliesiems
Kiek paėjėjus, netoli buvusio miesto savivaldybės pastato (dabar – Užsienio reikalų ministerijos) raudonas riedulys primena mums apie 1868– uosius ir latvių teatro pradžią.
„Daina ir teatras gimdė Latviją“, – sako A. Juozaitis.
Visai čia pat ir paminklas Rudolfui Blaumaniui, „Siuvėjų dienos Silmačiuose“ autoriui. “Mano auksas yra mano tauta, mano garbė – yra ir jos garbė“, – iškalta paminkle.
„Siuvėjų dienas Silmačiuose“ A. Juozaitis vadina amžinu Latvijos scenos kamertonu. Nacionaliniame teatre spektaklis pastatytas dešimt kartų.
Įdomu, kad 1902 metais ši garsioji pjesė buvo nušvilpta, po kelių vaidinimų kūrinys pašalintas iš Latvijos bendrijos namų scenos. Spektaklis su trenksmu grįžo po šešerių metų – iki mūsų dienų.
Visai netoli nuo paminklo R. Blaumaniui 2003 metais pastatytas paminklas ir prezidentui Karliui Ulmaniui. Už prezidento nugaros – to meto darbo vieta, Vyriausybė ir Prezidentūra. „Pirmiausia laisvė, tauta, valstybė, ir tik tada – aš“, – paminklui parinkta ši citata.
Berlyno siena skyrė, Rygos – jungia
Kitapus Elizabetės gatvės secesinio stiliaus namų grandinės – statybų aikštelė, uždengta juoda plėvele.
A. Juozaitis ją praskleidžia. Prieš akis – Berlyno sienos dalis, Berlyno miesto merijos dovana Rygai 1989 metais. Latvių ir rusų kalbomis rašoma: „Skyrė Berlyno siena, vienija Rygos siena...“
„Berlyno sienos fragmentas buvo pastatytas dar tuo metu, po langais centrinei komunistų būstinei“, – į Atgimimo laikus nusikelia A. Juozaitis.
Dabar komunistų būstinė, statyta baigiantis tarybų valdžiai, – „Pasaulio prekybos centras“. Netikėtas virsmas.
Nežinia iš kur prie mūsų išdygsta rytietiško gymio vyras ir angliškai teiraujasi, ką fotografuojame. A. Juozaitis pirmiausia pasiteirauja, ar apsaugos darbuotojas kalba latviškai. Ne, latviškai nekalbąs, bet yra atsakingas už tvarką šioje teritorijoje, tad galįs iškviesti ir policiją.
„Tuomet atvažiuos latvių policininkai, kurie kalba latviškai. Mūsų tautos yra broliai“, – nuramina neramų apsauginį A. Juozaitis.
Dainos augino Latviją
„XIX amžiuje Latvijos vardas ėmė skambėti ne kur kitur, o dainų šventėse, dabar rengiamos kas penkeri metai“, – sako filosofas.
Mes – Viesturo parko Dainų slėnyje, kuriame 1873 metais vyko pirmoji latvių dainų šventė. Ši vieta, sako A. Juozaitis, tarsi dar viena Latvijos pradžia, tautos gimimas per dainą.
Viesturo parke įamžintas Dainų švenčių šimtmetis. Paminklinis kompleksas statytas 1973 metais: net komunizmo laikais latviai sugebėjo reikalus pasukti taip, kad ši sukaktis būtų deramai pagerbta.
Bareljefuose – latvių kompozitorių veidai ir jų kūrinių fragmentai. Šią garbiąją plejadą pradeda Latvijos himno „Dievs, sveti Latviju!“ melodijos ir teksto autorius – kompozitorius Karlis Baumanis.
Būtent per 1873 metų Dainų šventę Rygoje pirmą kartą sugiedota ši giesmė. „Dievs, sveti Baltiju“, – tąkart dėl carinės cenzūros buvo dainuojama “Baltija“. Bet iš latvių krūtinių netrukus išsiveržė: “Dievs, sveti Latviju!“
Kaip valstybinis himnas giesmė pirmąkart sugiedota 1918 metų lapkričio 18 dieną.
Dainų šventės nesumenko ir okupacijos metais, tik repertuare latviškų dainų tebuvo pusė. 1955 metis į Dainų šventę buvo atvykęs SSRS imperijos vadovas Nikita Chruščiovas. Tuokart buvo pastatyta nauja estrada Miško parke.
Netikėti inkliuzai
Atidžiai skaitant memorialines lenteles ant Rygos namų, atgyja žymių pasaulio žmonių pėdsakai.
Pavyzdžiui, Hanzas ir Ausekla gatvių kampinio namo memorialinė lentelė liudija, kad čia 1939 metais, vasaros atostogų kelionės metu, buvo apsistojęs būsimas JAV prezidentas Dž. F. Kenedis – tada tik studentas.
Kronvaldo parku einame link paminklo poetui Aleksandrui Puškinui. Pakeliui aptinkame paminklą, skirtą XIV-XV amžių uzbekų astronomui M. Ulukbekui, įkūrusiam observatoriją Samarkande, sudariusiam daugiau kaip tūkstančio žvaigždžių katalogą.
„Netikėti inkliuzai Rygoje“, – šypsosi A. Juozaitis.
Palei Miesto kanalą katinas kantriai tyko varnų. O mes žingsniuojame per tiltelį ten, kur po medžio laja 2009 metais pastatytas paminklas Aleksandrui Puškinui. A. Juozaitis atkreipia dėmesį į keistai poeto rankose kyšančią plunksną. Galbūt ši plunksna atskriejo iš anapus kanalo, katinui pričiupus varnos uodegą?
„Kur tik įsikurdavo rusai, visuomet iškildavo kareivinės, cerkvės o šalia jų – paminklai. Carui, caro šeimai, generolams ir labai dažnai – Aleksandrui Puškinui. Devyni iš dešimties paminklų pastatyti vietose, kur genijus net nesilankė“, – pastebi A. Juozaitis.
Pirmasis paminklas A. Puškinui Rygoje buvo pastatytas tik 1999 metais, prie Šv. Petro ir Povilo cerkvės, vadintos Garnizono cerkve. Akmenyje iškaltas poeto veido profilis ir pirmoji garsiojo eilėraščio „Menu akimirką žavingą...“ eilutė.
Šiuos jausmingus žodžius poetas skyrė rygietei Anai Kern, kurios vyras XIX amžiaus pradžioje buvo Rygos citadelės vadas, Rusijos generolas Jeronimas Kernas. Jaunoji žmona, gyvenusi laisvą gyvenimą, dažnokai pabėgdavo iš Rygos, važinėdavo pas gimines į Pskovą, kur greta, į Michailovskojė, užrūstinęs carą Nikolajų I, buvo nutremtas A. Puškinas. Ana A. Puškinui tapo „grožio tyrojo dvasia“.
Šalia akmeninės lentos poetui stovi eiles įkvėpusios moters biustas. Rygiečiai juokiasi iš keistenybės: paminklas meilužei, o jai po kojomis – genijus.
Teatrališka nepriklausomybė
Ačio Kronvaldo bulvaro ir Krišjanio Valdemaro gatvių kampe – dabartinis Nacionalinis teatras (buvęs Antrasis Rygos, rusų dramos teatras), duris atvėręs 1902 metais.
1904 metais jame Maksimas Gorkis žiūrėjo savo pjeses „Dugne“, “Miesčionys“, “Vasarotojai“. Apie tai primena ant Nacionalinio dramos teatro sienos kabanti paminklinė lenta.
1918 metais lapkričio 18 dieną čia perskaitytas Latvijos nepriklausomybės aktas. „Įdomu, kai teatre skelbiama nepriklausomybė, ar ji ir yra teatrališka?“ – retorinį klausimą užduoda A. Juozaitis.
Istorizmo stiliaus pastatas statytas pagal architekto Augusto Reinbergo projektą, fasado skulptūrinio apipavidalinimo autorius – skulptorius Augustas Folcas.
Teatro afišos kviečia į spektaklį. Atspėjote kokį? Žinoma, į „Siuvėjų dienas Silmačiuose“!
Živilė Kavaliauskaitė
