Šią savaitę pasirodžiusi „Balsas.lt savaitė“ mėgina modeliuoti kelis galimus Lietuvos ateities scenarijus po prezidento rinkimų.Tai daryta dar prieš balsavimą.
Tvirta ranka
Į NATO ir Europos Sąjungą integruota Lietuva neretai seka Rusijos valdymo ir politinės elgsenos modeliais, tik mūsų šalyje tai vyksta provincialiu stiliumi ir mastais. Vis dėlto prieš rinkimus kai kurie analitikai prabilo, kad Lietuvai gresia diktatūra.
Politikos apžvalgininkas Dalius Stancikas atkreipė dėmesį, kad daugelis aspektų primena devynerių metų senumo Rusijos realijas, kurios vėliau tapo kasdienybe. „Vangi rinkimų kampanija, iš anksto nulipdytas lyderis, debatų ir intrigos stoka primena į Rytus nuo mūsų esančioje šalyje susiklosčiusią politinę realybę. Na, pas mus lyderio reitingai yra 70 proc., ten 80 proc. Toks ir skirtumas“, − ironiškai kalbėjo D. Stancikas.
Dabartinė Lietuvos ekonomikos padėtis, politinis kontekstas ir kandidatų į prezidentus retorika primena 2000 metų Rusijos įvykius. Tuomet, patyrusi ekonomikos nuosmukį, išlydėjusi į pensiją padėties nebesuvaldantį ir pajuokos objektu tapusį Borisą Jelciną, Rusija atiteko buvusio saugumo karininko Vladimiro Putino valdžion. Jis skelbė lozungus, panašius į tuos, kuriuos dabar kartoja vos ne visi Lietuvos prezidento posto siekiantys kandidatai.
Ne be V. Putino žinios jam ištikima žiniasklaida skalambijo, kad netrukus prasidės oligarchų medžioklės sezonas, kad reikia stabdyti valstybės turto grobstymą ir žmonių skurdinimą. Liberalizmas buvo paskelbtas velnio pramanu, abejojantieji V. Putino misija apšaukti žydų, masonų ir supuvusių Vakarų tarnais. Tvarkos, teisybės ir turtuolių kraujo ištroškę rusai puolė į gelbėtojo glėbį. Kiti kandidatai neturėjo galimybių rimtai su juo konkuruoti.
Kas taps aukomis?
Gadinti kraują oligarchams Lietuvoje šiandien žada visi norintieji tapti prezidentu, įskaitant reitingų viršūnėje iki pat rinkimų išsilaikiusią (nepaisant įvairių klaustukų) eurokomisarę, karatistę, buvusią aukštosios partinės mokyklos dėstytoją Dalią Grybauskaitę.
Rusijoje panašūs pažadai buvo iš dalies įgyvendinti. „Tvarką įvedęs“ jaunas, energingas saugumo dabuotojas V. Putinas iš tiesų susidorojo su tais oligarchais, kurie nepritarė jo supratimui apie tvarką ir mėgino išsaugoti savarankišką politinę įtaką.
Buvusios naftos milžinės „Jukos“ savininkas Michailas Chodorkovskis sėdi kalėjime ir yra kaltinamas vis naujais nusikaltimais, Borisas Berezovskis slepiasi Jungtinėje Karalystėje, o nepriklausomą žiniasklaidos tinklą turėjęs ir į Kremliaus šeimininko dūdą pūsti atsisakęs Aleksandras Gusinskis rado prieglobstį Izraelyje.
Užtat naujajam carui problemų nekeliantis Romanas Abramovičius kol kas Kremliui neužkliuvo. Aliuminio, automobilių, aviacijos ir draudimo verslu užsiimančiam Olegui Deripaskai, nesikišančiam į politiką, niekas netrukdo vartyti savo milijardų, kurių, skaičiuojant JAV doleriais, pernai jis turėjo dvidešimt aštuonis.
Ar išsipildys keršto ištroškusių lietuvių svajos? Politologas Vytautas Radžvilas jau yra beveik pakrikštijęs D. Grybauskaitę „tekančia putinizmo saule“. Ar kietos ponios įvaizdį sudaranti ir oligarchų baubu pasiskelbusi D. Grybauskaitė persekios tautai įgrisusius, jai politiškai pavojingus oligarchus, ar jiems bus iškeltos bylos, konfiskuotas turtas? Kas tokiu atveju būtų tie teisieji arba reikalingieji oligarchai, tautos ir D. Grybauskaitės sąjungininkai? Jei rinksimės pagal tai, ką labiausiai keikia tauta, ir tikėsime tuo, ką sako lyderė, aukomis turėtų tapti LEO LT kūrėjai ir „Maximos“ dešimtukas. Užtat Bronislovo Lubio pramonininkų konfederacijoje Europos komisarė, potenciali tvarkdarė ir oligarchų medžiotoja pasitinkama plojimais.Ar tai ką nors reiškia - parodys ateitis.
R. Pakso mintas kelias
Vis dėlto panašumai į buvusios metropolijos politinę praktiką yra riboti ir paviršutiniai. Narystė Europos Sąjungoje, šalies politikos svainiškas pobūdis, rimtos represinės praktikos nebuvimas, nacionalinio charakterio bruožai neleistų atsirasti tokiam košmariškam scenarijui, kokį kai kas mėgina įsivaizduoti ar nupiešti.
Net minėtą oligarchų medžioklę D. Stancikas sunkiai įsivaizduoja. „LEO LT jau suteikta galimybė statyti elektros jungtį su Švediją. Projekto įgyvendinimas turės prasidėti maždaug tuo metu, kai D. Grybauskaitė bus inauguruota“, − sako eurokomisarės pergale dar pirmame ture neabejojantis analitikas.
Neva galimas mėginimas įtvirtinti vienvaldystę išvis atrodo absurdiškai. Tik liguistos vaizduotės žmonės gali pranašauti įžūlias politines žmogžudystes, kuriomis būtų išnaikinti visuomenės veikėjai, žurnalistai, opozicijos politikai. Vien susidorojimas su vienu saugumo karininku Vytautu Pociūnu – jo išsiuntimas į Gudiją, kurioje vyras žuvo daugiau nei keistomis aplinkybėmis, − sukėlė sistemos tvarkytojams didelių rūpesčių ir visai nepageidautinų tyrimų.
Tad apie kokias nors masines represijas ar „putiniškai" užveržtus varžtus galima tiktai sapnuoti, o marginaliomis formomis įteisintų informacijos filtrų, kryptingo šmeižimo įgūdžių ir kitų valdomos demokratijos praktikų Lietuvoje ir taip į valis. Juolab kad tokioje šalyje kaip Lietuva rimto susidorojimo su opozicija atveju jo vykdytojams tektų represuoti gimines ir artimuosius. Trys milijonai yra trys milijonai.
Lietuvos konstitucinė tvarka, kad ir kiek ji būtų kritikuojama, gana patikimai sergi nuo diktatūros. Tačiau konstitucinę tvarką galima keisti. Tai baudėsi padaryti Rolandas Paksas ir, reikia pasakyti, turėjo tam žmogiškų ir materialinių išteklių. Tik jam nepavyko net pradėti.
Galime įsivaizduoti, kad charizmatiškas prezidentas, pasinaudodamas posto teikiamomis galiomis ir imunitetu, ima telkti sekėjus į partinį ar visuomeninį darinį, kuris triuškinančia dauguma laimės 2012-ųjų Seimo rinkimus. Oi, kas tada bus...
Ar tikrai pamėginęs eiti šiuo keliu prezidentas – D.Grybauskaitė ar kas kitas – pakartotų liūdną R. Pakso dalią?
Naujai lakuotas V. Adamkus
Tai, ką dabar matome, perša mintį, kad labiausiai tikėtinas Lietuvai scenarijus yra naujos redakcijos patobulintas, papudruotas adamkizmas, kurio pagrindiniai bruožai yra nuolatinis apeliavimas į aplinkybes, priklausomybė nuo patarėjų, deleguojamų įvairių biurokratinių institucijų ir jas užvaldžiusių grupuočių.
Norint pakeisti šią situaciją, naujajam prezidentui pirmiausia reikėtų pakeisti prezidentūros aparato formavimo principus ir surinkti pajėgią, dinamišką, nuo lobistinių grupių kuo mažiau priklausomą komandą. Partijų deleguoti kandidatai tokią tikriausiai bandytų suburti iš dabartinių bendražygių. Nieko gero tai nežada.
Socialdemokratų partijos komanda yra ta pati nomenklatūra, atsakinga už oligarchų suklestėjimą, o Darbo partijos ar „Tvarkos ir teisingumo“ atstovai dideliu potencialu neblizga. Pasakymas, kad bus remiamasi visais ir dirbama visiems, išvertus į žmonių kalba, reiškia dar vieną Valdui Adamkui būdingą bruožą – mėginimą depolitizuoti politiką. Pasekmė – metiniai pranešimai, kuriuose lyg iš paukščio skrydžio žvelgiama į tai, su kuo pats prezidentas nesusijęs.
D. Grybauskaitė, kaip teigė minėtas apžvalgininkas D. Stancikas, komandos apskritai neturi arba ją kruopščiai slepia. Belieka spėlioti, ar slepiama ji todėl, kad gali sukelti siaubą? Iki pat pirmojo rinkimų turi į visus klausimus apie galimus nuo jos priklausomus paskyrimus kandidatė atsakinėjo, kad tokių dalykų dar nesvarstė. Jeigu tai tiesa, tuomet galima būtų kalbėti apie gana atsainų požiūrį į komandos formavimą, o jei melas – vengimą parodyti savo numatomos politikos realią kryptį.
Politologui Vladimirui Laučiui, įsitikusiam, kad būtent D. Grybauskaitė diktuos artimiausių penkerių metų šalies politinę madą, šiokių tokių klaustukų kelia kandidatės skelbiamas siekis politiškai neįsipareigoti jokiai politinei srovei.
V. Adamkaus atveju tai reiškė nuo pažiūrų, partijų ir principų nepriklausančių interesų grupių įtaką. Aiškumo daugiau neparodžiusi D. Grybauskaitė ar kuris kitas laimėtojas yra katinas iš maišo.
TIK FAKTAI
Likus keturioms dienoms iki balsavimo, reitingų lyderė D. Grybauskaitė nieko neatskleidė apie savo numatomos komandos sudėtį ir portalui „Balsas.lt“ teigė, kad dar nemąsto apie būsimus paskyrimus.
Likus dviem mėnesiams iki prezidento rinkimų JAV, viešai paskelbta, kad demokratų partijos kandidato prezidento rinkimuose Baracko Obamos pavaduotoju tapo senatorius Joe Bidenas. Iš to rinkėjai ir politikos apžvalgininkai darė atitinkamas išvadas, nes visiems buvo aišku, kokių pozicijų būsimasis komandos žaidėjas laikosi pagrindiniais JAV politikos klausimais. Tarp jų ir karo Irake reikalu.
VERTINIMAI
Politologas V. Laučius: „D. Grybauskaitė vertinama kaip europinio masto, kompetencijos ir politinės kultūros viešas žmogus. Rinkėjo akimis žiūrint, ji nėra įsivėlusi į vidaus politines intrigas, įvairių grupių rietenas bei užkulisinius susistumdymus. Ji – nepartinė ir nepriklausoma. Ji – profesionali ekonomistė, o tai ypač svarbu ekonominės krizės sąlygomis. Ji – drąsi, kieto būdo ir tvirtos politinės rankos, o ši savybė rinkėjams patinka. Ji – tiesmuka ir nuosekli, nes kritikavo Gedimino Kirkilo Vyriausybę“.
Apžvalgininkas D. Stancikas: „Ar į D. Grybauskaitės komandą bus pakviesti žurnalistas Virginijus Valentinavičius ir politologas V. Laučius, filosofas L. Donskis, nemažai prisidėję prie D. Grybauskaitės pergalės? O jei bus – ar eis? Kol kas nieko apie tai nežinome“.
Politologas V. Radžvilas: „Ankstesnį kone visuotinį rusų žavėjimąsi savo valstybės vadovu ir jo nepakartojamais talentais vis labiau graužia stiprėjančios abejonės, ar jis nėra paprasčiausias nevykėlis, kuriam blizgėti valdžios viršūnėje leido susiklosčiusios palankios aplinkybės, pirmiausia nenatūraliai išsipūtusios žaliavų ir energetikos išteklių kainos. Prisiminti šiuos dalykus ir nors kiek apie juos pamąstyti renkant Lietuvos prezidentą taip pat nepakenktų“.
