Įveikusi nuostatą, kad skrandžio perrišimo operacijos reikalingos tik ekrano žvaigždėms, moteris džiaugiasi praeityje palikusi laikus, kai antsvoris ją buvo prirakinęs prie lovos.
Atsikratė per 50 kilogramų
Vargu ar lengvai pavyktų Pakruojyje rasti dar vieną Pranės Stravinskienės bendraamžį, kuris taip džiaugtųsi gyvenimu, kiekviena diena ir sakytų, kad gyventi ir judėti yra pati didžiausia laimė.
Moteris kiekvieną dieną sėda ant triračio ir numina po 10 kilometrų. Tokia yra jos dienotvarkė.
„Man reikia fizinio krūvio, kad svoris labiau kristų“,– šypsodamasi prisipažįsta pakruojietė, dabar sverianti apie 115 kilogramų.
Toks svoris, palyginus su buvusiu, jai dabar – juokai. Prieš metus moteris svėrė 170 kilogramų ir dėl didžiulio antsvorio negalėjo pakilti iš lovos.
„Jūs neįsivaizduojate, ką reiškia kelerius metus nepasikelti iš patalo. Antsvoris yra ne tik fizinis, bet ir didžiulis psichologinis krūvis. Nemanykite, kad storuliai šypsosi iš laimės. Jie taip slepia savo sielvartą“, – moters akys sudrėksta ašaromis.
Jai prisiminti tą laiką, kai dėl svorio buvo įkalinta tarp keturių kambario sienų, apnikusios ligos, gėlė sudilę sąnariai ir kankino kraujospūdis, diabetas, yra sunku.
„Jau išmokau ilgai ir smulkiai kramtyti, valgyti po truputį. Dabar man net baisu, kai pamatau valgantį tris didžiulius cepelinus su trim šaukštais grietinės. O juk taip neseniai ir pati taip valgiau,“ – apie mitybą prabyla moteris ir čia pat priduria, kad jai didžiulį svorį galėjo lemti ir prigimtis. Jos tėvelio mama buvo labai stora moteris.
Stebina energingumu
Triratį iš Vokietijos pargabeno sūnus. Kol jo neturėjo, teko pakruojietei tenkintis treniruokliu.
„Vaikščioti nebegaliu, antsvoris sugadino sąnarius“,– prisipažįsta pakruojietė, paeinanti kelis žingsnelius pasiremdama dviem lazdomis.
Žiemą, didžiausias Pakruojo rajono laikraštis „Pakruojo kraštas" rašė, kaip Pranė Stravinskienė sėdėdama invalido vežimėlyje kasė nuo takelio sniegą.
Žmonės, susirūpinę sunkiai triūsiančia moterimis skubėjo į redakciją: “ Gal mieste nebėra kam užpustytų takų nuvalyti, gal nevaikštanti moteris negali pasiekti parduotuvės?“
Tada besidarbuojanti ir nuo sniego kasimo sukaitusi P.Stravinskienė juokėsi žurnalistei: „Nukasiu keliuką ir kitiems bus gerai, ir mano sveikatai nauda“.
Po skrandžio perrišimo operacijos tuomet buvo praėję beveik pusė metų. Energija užvaldė moterį, kai ėmė jausti, jog kūnas tampa lengvesnis, mažiau reikalaujantis jėgų judėti.
Patartų nedelsti
P.Stravinskienė, sužinojusi apie skrandžio perrišimo operaciją, ryžosi ne iš karto.
„Susivokiau, juk aš ne dėl grožio, o dėl sveikatos“, – tokia buvo jos apsisprendimą lėmusi mintis.
Kai nuvažiavo pas chirurgą, atsiprašinėjo, kad tokia sena ir jau pasiligojusi atvyko rimtam išbandymui.
„Maniau, kas bus tas, geriau jau mirsiu, bet daugiau taip gyventi nebegaliu“, – savo apsilankymą pas gydytoją prisimena moteris.
Ją, sėdinčią invalido vežimėlyje, į gydymo įstaigą nuvežė artimieji.
Dabar moteris kartą per mėnesį važiuoja pasitikrinti pas ją operavusį chirurgą ir į jo kabinetą įeina savo kojomis.
“ Aš dabar jaučiuosi daug sveikesnė ir laimingesnė: dėl sumažėjusio antsvorio ir mažiau suvalgomo maisto nesukyla cukrus, nors jau daug metų sergu diabetu. Normalus tapo ir kraujo spaudimas – jis būdavo aukštas“, – patyrimu dalijasi pakruojietė.
Antsvorį kentė pusę amžiaus
P. Stravinskienė buvo pirmoji taksi vairuotoja Pakruojyje ir galbūt vienintelė moteris mieste vairavusi lengvąjį automobilį. Vėliau dirbo sunkvežimio vairuotoja, o anksti likusi našle įsidarbino sandėlininke.
Sunkus buvo tada metas – liūdesys dėl netekties. Vieni kančias slopina rūkydami, kiti – gerdami, o aš – dažniau kažką kramtydama.
Taip svoris pamažėl augo ir vis augo, o sveikata vis blogėjo, seko jėgos, blėso energija.
„Beveik pusę savo amžiaus nešiojau dešimtis kilogramų nereikalingo svorio. Kai jis mane paguldė į lovą, supratau: man duotas vienas gyvenimas ir aš nenoriu likusią jo dalį praleisti gulėdama“, – savo istoriją apibendrino moteris.
