REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
Edmundas Jakilaitis /LRT TELEVIZIJOS laida „Dėmesio centre“
„Aš viduje žinau, ko noriu, bet apie tai kalbėti nedrąsu. Dešimtukas, žinoma, būtų svajonė, bet nesu tikras, kad su mūsų biudžetu ir technika galime jį pasiekti“, – sako Benediktas Vanagas. „Dėmesio centre“ pokalbis su Dakaro raliui besiruošiančiais lenktynininkais Antanu Juknevičiumi, Benediktu Vanagu ir Vaidotu Žala.
– Kitų metų sausį jau 40-asis Dakaras vyks Peru, Bolivijos ir Argentinos teritorijoje. Dakaro ralyje startuos 190 motociklų, 105 automobiliai, 42 sunkvežimiai. Dalyviai iš 54 valstybių. Iš viso sportininkų laukia 13 greičio ruožų, kurių bendras ilgis apie 9000 kilometrų. Pirmieji keturi etapai vyks smėlio kopomis Peru prie vandenyno. Po to kelias suks į Andų aukštikalnes, 4000 m aukštį prie Titikakos ežero. Benediktai, kas šiose lenktynėse bus tokio, ko nebuvo anksčiau?
B. Vanagas: Iš esmės Dakaras paskutinius ketverius metus turėjo daug mažiau smėlio negu lenktynininkai buvo įpratę. Juk Dakaras gimė kaip lenktynės Afrikoje, kur smėlio net daugiau nei norėtųsi. Iš tiesų pirmas keturias dienas bus labai didelis kiekis smėlio, manau, nemaža dalis lenktynininkų to yra pasiilgę. Peru bus tikrai gražu, bus sudėtinga. Dalis lenktynininkų tikrai gailėdavosi, kad nėra tiek smėlio, nes yra dalis, kurie geriau važiuoja smėliu, kita dalis – kitomis dangomis. Bendrai kalbant, Peru bus daug smėlio, Bolivijoje greičiausiai aukštikalnės pagrindinis akcentas, Argentinoje daug techniškų kelių – taigi šiame Dakare tikrai bus visko.
– Antanai, ar jūs turite savo mėgstamų važiavimo dangų ir kaip jums atrodo šios lenktynės, kurios artėja?
A. Juknevičius: Visada yra kažkokios mėgstamesnės atkarpos. Mano kaip tik smėlis ir yra mėgstama danga.
– Bet turbūt ne vien dėl estetikos?
A.Juknevičius: ne, ne vien dėl to. Estetika smėlio ir kopų, žinoma, nuostabi – man, kaip estetui, tai svarbu, bet smėliu labai smagu važiuoti, reikia priiminėti staigius sprendimus. Kopomis važiuoji su didele doze adrenalino. Mes nežinome, kokios iš tikrųjų bus kopos. Kažką žada kiekvienais metais, bet ar jos tikrai bus tokio dydžio ir tokio sudėtingumo kaip Afrikoje – nežinome. Gali būti, kad tos kopos bus labiau tik pavadinimas, o iš tikrųjų tiesiog prie vandenyno pripustytas smėlis. Kol kas mes nežinome visiškai tikslaus maršruto, nes jį duoda labai schematiškai 100 km į kairę ar į dešinę. Daly maršruto, kai nutols nuo pakrantės, gali būti visko ir ten kopos jau gali būti didesnės supustytos. Pakrantėje dažniausiai, kiek pamenu, dominuoja plokštumos ir tie ruožai tampa greičio.
– Vaidotai, praėjęs ralis jums baigėsi ne taip sėkmingai, kaip tikėjotės. Baigėte lenktynes 4 etape. Kokius uždavinius pirmiausiai sau kėlėte ruošdamasis artėjančioms lenktynėms? Ką keitėte?
V. Žala: Didžiausias pakeitimas, žinoma, yra automobilis. Kadangi jis dabar yra visai kitame lygyje, tai automatiškai labai daug dalykų irgi keitėsi. Dabar mūsų automobilis labai panašus į Antano, nedaug skiriasi ir nuo Benedikto. „Toyota Hilux“ automobilių pastaruoju metu tikrai daug Dakare, kadangi jis savo patikimumu ir greičiu yra netoli greičiausių ir tuo pačiu įkandamas mūsų regiono biudžetams. Šis automobilis leidžia važiuoti ne tik greitai, bet ir patikimai. Gali mėgautis pačiu procesu, ne tik budėti dykumoj tarp gedimų. Žinoma, toks automobilis ir įpareigoja daugiau papildomai ruoštis, techniškai ruoštis. Reikia ir prie automobilio adaptuotis, bet, kaip sako mūsų mechanikai, prie gero priprantama lengviau.
– Vaidotai, tai, kad jūsų visų automobiliai iš esmės labai panašūs, gal sukuria net dar didesnę konkurenciją ir įdomumo žiūrovams Lietuvoje? Technika iš esmės susilygino, taigi tiems, kas domisi automobilių sportu, Dakarą stebėti bus tik dar įdomiau, ar ne?
V. Žala: Manau, kad jau savaime yra įdomu, nes važiuoja trys automobilių ekipažai ir vienas motociklininkas. Visada yra įdomiau stebėti, kai yra bent keli ekipažai – tuomet stebi, kas užims geresnę vietą, esi tikras, kad bent kažkas tikrai pasieks finišą ir t.t. Kiek tenka kalbėtis su Dakaro fanais, jiems imponuoja tai, kad Lietuva turi tris daugiau mažiau greitus ekipažus. Manau, būtent tai dviem savaitėms ir sugeneruoja didelį dėmesį Lietuvoje.
– Benediktai, ar teisingai suprantu, kad jūsų automobilis, kurį turėjote praėjusiame Dakare, buvo geresnis už tą, kurį turite šiemet?
B. Vanagas: Taip, šių metų mūsų komandos ypatumas yra tas, kad žengiame žingsnį atgal. Mūsų automobilis dabar bus viena evoliucija senesnis modelis. Mes nesidžiaugiame tuo, nes buvome užsakę naują automobilį – tai ilga istorija. Visgi, manau, nieko tokio, kad mūsų automobilis yra senesnis, nes mes savo tikrojo potencialo, esu tikras, dar neatskleidėm. Automobilis leis mums būti greitesniems, taigi nieko tokio, kad jis kiek senesnis.
– Suprantu, situacija buvo tokia, kad jūs automobilį, su kuriuo startavo praėjusiais metais, pardavėte, norėjote gauti visiškai naują, bet terminai ar sąlygos buvo tokios, kad jūs vos ne paskutinę sekundę turėjote ieškoti kito varianto?
B. Vanagas: Iš esmės situacija buvo tokia, kad praėjusiame Dakare mes gavome automobilį ir turėjome jį gauti naują, bet, deja, gavome nenaują. Dėl to, kad jį ruošė ne naują, paskutinę akimirką padarė tam tikrų klaidų, dėl kurių mes Dakaro ir nepabaigėm. Paskui, iš karto po Dakaro, mes susitarėme su tiekėjais, kad kalbame apie naują automobilį ir rugsėjo 15 d. gausime jį visiškai naują. Sukirtome rankomis, viskas gerai. Tada pardavėme savo ankstesnį automobilį ir laukėme naujo. Tada sužinojome, kad situacija šiek tiek pasikeitė ir mes negauname naujo automobilio. Iš esmės – negauname jokio. Tada mes tą senesnę „Toyotą“ nupirkome iš tų pačių žmonių Portugalijoje, kuriems pardavėme savo naujesnę. Jie ir anksčiau siūlė mums tą automobilį, bet atsisakėme, nes laukėm naujo. Karyboje yra posakis, kad sviedinys į tą pačią vietą nekrenta. Mūsų atveju – krenta. Antrus metus iš eilės ta pati situacija, bet ką padarysi.
– Antanai, jūsų situacija kitokia – jūs tuo pačiu automobiliu važiuosite jau trečias lenktynes. Tai turi ir tam tikrų privalumų, ir trūkumų, ar ne?
A. Juknevičius: Yra privalumų. Esame pripratę prie automobilio, žinome, kaip jis veikia, esame susidirbę jau, jaučiame automobilį. Aš tikiu kažkokia ta automobilio dvasia: žinai, kas jame keista, kaip važiuoja skirtingomis sąlygomis ir t.t. Naujas automobilis taip, gerai, bet prie jo reikia iš naujo pratintis, su juo susigyventi. Man asmeniškai yra lengviau važiuoti su tuo pačiu automobiliu trečią kartą. Apskritai ši mašina dalyvaus jau šeštame Dakare. Dakaro masteliais tai tikrai yra jau sena mašina, bet aš tikiu, kad jos konkurencingumas yra pakankamai didelis ir 2017 m. Dakare mes užėmėme aukščiausią vietą su tokio tipo automobiliu, nes visi buvę aukštesnėse vietose važiavo kur kas naujesnėmis mašinomis.
– Benediktai, tūkstančiai kilometrų smėliu, aukštikalnėmis ir t.t. Kur jūs treniruojatės gyvendami Lietuvoje? Tokių gamtinių sąlygų mes savo šalyje neturime.
B. Vanagas: Pilnavertiškai ruoštis lenktynėms mes neturime tinkamų biudžetų. Idealiausios treniruotės šiuo atveju yra lenktynės. Mūsų atveju, mes turime tikrai aktyvų ralio sezoną. Žinoma, tai nėra tas pats kaip Dakaras, bet treniruotėms tinka. Kalbant apie aukštikalnes, man įprastai būna neblogai, bet, pavyzdžiui, mano šturmanas Sebastianas mėnesį iki Dakaro jau būna pradėjęs pasiruošimo procesą. Jis nusiperka specialią palapinę, kurioje yra išretintas oras, ir jis joje miega namuose. Atsiskiria nuo žmonos, atskirame kambaryje, atskiroje lovoje yra palapinė su dvigubai mažiau deguonies nei įprastai, ir taip pratinasi prie laukiančių sąlygų. Sebastianas ruošiasi labai rimtai.
– Antanai, o kaip jūs treniruojatės?
A. Juknevičius: Šiemet su tuo pačiu automobiliu įveikiau Pasaulio čempionato etapą ir labai sėkmingai – užėmėme 6 vietą absoliučioje įskaitoje. Aš kiekvienais metais įveikiu vieną Pasaulio čempionato etapą. Ar tai būtų Dubajus, ar Kataras, ar Marokas. Šiemet įveikėme Kazachstano Pasaulio čempionato ruožą – 2500 km. Tai iš esmės pusė Dakaro. Manau, kaip treniruotė – tai labai puikios lenktynės. Kasmet stengiuosi sudalyvauti dar papildomai bent vienose lenktynėse tarp Dakarų.
– Benediktas užsiminė apie biudžetus. Dakare dabar dalyvauja trys gana panašių pajėgumų ekipažai ir dar motociklininkas. Ar yra Lietuvoje pakankamai tokio lygio įmonių, kurios galėtų remti ne vieną, o net kelis ekipažus? Skirti pinigų komplektacijai visai ir t.t.?
B. Vanagas: Gaila, kad tai nėra valstybės remiama veikla. Aš manau, kad visų pirma yra labai didelis noras visų komandų. Visi mes stengiamės ir darome geriausia, ką galime. Dakaras šiuo metu yra vienas populiariausių ir tikrai žiūrimiausias metų projektas interneto portaluose, vaizdo įrašuose ir nuotraukų galerijose. 95 proc. Lietuvos gyventojų žino Dakarą, 70 proc. sako, kad jiems yra įdomu Dakaras. Tuo tarpu krepšinis – 55 proc. Žinoma, su antrąja mūsų religija krepšiniu mes nekonkuruojame. Faktas, kad tai tikrai yra įdomu, žmonės stebi. Tai yra 14 dienų istorija, kai kiekviena diena pateikia dar po atskirą istoriją. „Užsikabinti“ tikrai lengvai galima.
A.Juknevičius: Mūsų atveju yra taip, kad tarp mūsų partnerių gretų yra tik kelios lietuviškos kompanijos. Mes jau irgi tam tikra prasme išėjome į pasaulinius vandenis. Dažnai partneriai tuos pinigus, kuriuos skiria mums, paima iš motininių įmonių Europoje ar kitur pasaulyje. Tokiu būdu mūsų šalies biudžetas nė trupučio nenukenčia. Mums džiugu, kad atstovaudami Lietuvai, mes pritraukiame užsienio pinigus, o reklamą galiausiai vis tiek darome šaliai.
– Turbūt šio klausimo nereikėtų klausti, bet tuo pačiu privalu – ko jūs patys tikitės iš artėjančio Dakaro?
B. Vanagas: Gyvenimas yra pamokęs, kad viskas, ką pasakysi, bus panaudota prieš tave. Turiu omenyje visatą – kai pasakai garsiai, ko tikiesi, ji parodo, kad gali būti ir kitaip. Aš viduje žinau, ko noriu, bet apie tai kalbėti nedrąsu. Dešimtukas, žinoma, būtų svajonė, bet nesu tikras, kad su mūsų biudžetu ir technika galime jį pasiekti. Pagrindinis dalykas norint pasiekti rezultatą – finišas. Reikia pasiekti finišą.
A. Juknevičius: Mano ambicijos kiekvienais metais būna gana paprastos – pagerinti ankstesnį rezultatą. Šiemet Dakare užėmiau 21 vietą, vadinasi, būsimame tikiuosi finišuoti bent jau 20-as. Mes ir šiemet galėjome būti 15, jei ne tos pačios klaidos. Kaip Benediktas sako, vis tiek mes tų malkų prisiskaldom.
VIDEO
Edmundas Jakilaitis /LRT TELEVIZIJOS laida „Dėmesio centre“
„Aš viduje žinau, ko noriu, bet apie tai kalbėti nedrąsu. Dešimtukas, žinoma, būtų svajonė, bet nesu tikras, kad su mūsų biudžetu ir technika galime jį pasiekti“, – sako Benediktas Vanagas. „Dėmesio centre“ pokalbis su Dakaro raliui besiruošiančiais lenktynininkais Antanu Juknevičiumi, Benediktu Vanagu ir Vaidotu Žala.
– Kitų metų sausį jau 40-asis Dakaras vyks Peru, Bolivijos ir Argentinos teritorijoje. Dakaro ralyje startuos 190 motociklų, 105 automobiliai, 42 sunkvežimiai. Dalyviai iš 54 valstybių. Iš viso sportininkų laukia 13 greičio ruožų, kurių bendras ilgis apie 9000 kilometrų. Pirmieji keturi etapai vyks smėlio kopomis Peru prie vandenyno. Po to kelias suks į Andų aukštikalnes, 4000 m aukštį prie Titikakos ežero. Benediktai, kas šiose lenktynėse bus tokio, ko nebuvo anksčiau?
B. Vanagas: Iš esmės Dakaras paskutinius ketverius metus turėjo daug mažiau smėlio negu lenktynininkai buvo įpratę. Juk Dakaras gimė kaip lenktynės Afrikoje, kur smėlio net daugiau nei norėtųsi. Iš tiesų pirmas keturias dienas bus labai didelis kiekis smėlio, manau, nemaža dalis lenktynininkų to yra pasiilgę. Peru bus tikrai gražu, bus sudėtinga. Dalis lenktynininkų tikrai gailėdavosi, kad nėra tiek smėlio, nes yra dalis, kurie geriau važiuoja smėliu, kita dalis – kitomis dangomis. Bendrai kalbant, Peru bus daug smėlio, Bolivijoje greičiausiai aukštikalnės pagrindinis akcentas, Argentinoje daug techniškų kelių – taigi šiame Dakare tikrai bus visko.
– Antanai, ar jūs turite savo mėgstamų važiavimo dangų ir kaip jums atrodo šios lenktynės, kurios artėja?
A. Juknevičius: Visada yra kažkokios mėgstamesnės atkarpos. Mano kaip tik smėlis ir yra mėgstama danga.
– Bet turbūt ne vien dėl estetikos?
A.Juknevičius: ne, ne vien dėl to. Estetika smėlio ir kopų, žinoma, nuostabi – man, kaip estetui, tai svarbu, bet smėliu labai smagu važiuoti, reikia priiminėti staigius sprendimus. Kopomis važiuoji su didele doze adrenalino. Mes nežinome, kokios iš tikrųjų bus kopos. Kažką žada kiekvienais metais, bet ar jos tikrai bus tokio dydžio ir tokio sudėtingumo kaip Afrikoje – nežinome. Gali būti, kad tos kopos bus labiau tik pavadinimas, o iš tikrųjų tiesiog prie vandenyno pripustytas smėlis. Kol kas mes nežinome visiškai tikslaus maršruto, nes jį duoda labai schematiškai 100 km į kairę ar į dešinę. Daly maršruto, kai nutols nuo pakrantės, gali būti visko ir ten kopos jau gali būti didesnės supustytos. Pakrantėje dažniausiai, kiek pamenu, dominuoja plokštumos ir tie ruožai tampa greičio.
– Vaidotai, praėjęs ralis jums baigėsi ne taip sėkmingai, kaip tikėjotės. Baigėte lenktynes 4 etape. Kokius uždavinius pirmiausiai sau kėlėte ruošdamasis artėjančioms lenktynėms? Ką keitėte?
V. Žala: Didžiausias pakeitimas, žinoma, yra automobilis. Kadangi jis dabar yra visai kitame lygyje, tai automatiškai labai daug dalykų irgi keitėsi. Dabar mūsų automobilis labai panašus į Antano, nedaug skiriasi ir nuo Benedikto. „Toyota Hilux“ automobilių pastaruoju metu tikrai daug Dakare, kadangi jis savo patikimumu ir greičiu yra netoli greičiausių ir tuo pačiu įkandamas mūsų regiono biudžetams. Šis automobilis leidžia važiuoti ne tik greitai, bet ir patikimai. Gali mėgautis pačiu procesu, ne tik budėti dykumoj tarp gedimų. Žinoma, toks automobilis ir įpareigoja daugiau papildomai ruoštis, techniškai ruoštis. Reikia ir prie automobilio adaptuotis, bet, kaip sako mūsų mechanikai, prie gero priprantama lengviau.
– Vaidotai, tai, kad jūsų visų automobiliai iš esmės labai panašūs, gal sukuria net dar didesnę konkurenciją ir įdomumo žiūrovams Lietuvoje? Technika iš esmės susilygino, taigi tiems, kas domisi automobilių sportu, Dakarą stebėti bus tik dar įdomiau, ar ne?
V. Žala: Manau, kad jau savaime yra įdomu, nes važiuoja trys automobilių ekipažai ir vienas motociklininkas. Visada yra įdomiau stebėti, kai yra bent keli ekipažai – tuomet stebi, kas užims geresnę vietą, esi tikras, kad bent kažkas tikrai pasieks finišą ir t.t. Kiek tenka kalbėtis su Dakaro fanais, jiems imponuoja tai, kad Lietuva turi tris daugiau mažiau greitus ekipažus. Manau, būtent tai dviem savaitėms ir sugeneruoja didelį dėmesį Lietuvoje.
– Benediktai, ar teisingai suprantu, kad jūsų automobilis, kurį turėjote praėjusiame Dakare, buvo geresnis už tą, kurį turite šiemet?
B. Vanagas: Taip, šių metų mūsų komandos ypatumas yra tas, kad žengiame žingsnį atgal. Mūsų automobilis dabar bus viena evoliucija senesnis modelis. Mes nesidžiaugiame tuo, nes buvome užsakę naują automobilį – tai ilga istorija. Visgi, manau, nieko tokio, kad mūsų automobilis yra senesnis, nes mes savo tikrojo potencialo, esu tikras, dar neatskleidėm. Automobilis leis mums būti greitesniems, taigi nieko tokio, kad jis kiek senesnis.
– Suprantu, situacija buvo tokia, kad jūs automobilį, su kuriuo startavo praėjusiais metais, pardavėte, norėjote gauti visiškai naują, bet terminai ar sąlygos buvo tokios, kad jūs vos ne paskutinę sekundę turėjote ieškoti kito varianto?
B. Vanagas: Iš esmės situacija buvo tokia, kad praėjusiame Dakare mes gavome automobilį ir turėjome jį gauti naują, bet, deja, gavome nenaują. Dėl to, kad jį ruošė ne naują, paskutinę akimirką padarė tam tikrų klaidų, dėl kurių mes Dakaro ir nepabaigėm. Paskui, iš karto po Dakaro, mes susitarėme su tiekėjais, kad kalbame apie naują automobilį ir rugsėjo 15 d. gausime jį visiškai naują. Sukirtome rankomis, viskas gerai. Tada pardavėme savo ankstesnį automobilį ir laukėme naujo. Tada sužinojome, kad situacija šiek tiek pasikeitė ir mes negauname naujo automobilio. Iš esmės – negauname jokio. Tada mes tą senesnę „Toyotą“ nupirkome iš tų pačių žmonių Portugalijoje, kuriems pardavėme savo naujesnę. Jie ir anksčiau siūlė mums tą automobilį, bet atsisakėme, nes laukėm naujo. Karyboje yra posakis, kad sviedinys į tą pačią vietą nekrenta. Mūsų atveju – krenta. Antrus metus iš eilės ta pati situacija, bet ką padarysi.
– Antanai, jūsų situacija kitokia – jūs tuo pačiu automobiliu važiuosite jau trečias lenktynes. Tai turi ir tam tikrų privalumų, ir trūkumų, ar ne?
A. Juknevičius: Yra privalumų. Esame pripratę prie automobilio, žinome, kaip jis veikia, esame susidirbę jau, jaučiame automobilį. Aš tikiu kažkokia ta automobilio dvasia: žinai, kas jame keista, kaip važiuoja skirtingomis sąlygomis ir t.t. Naujas automobilis taip, gerai, bet prie jo reikia iš naujo pratintis, su juo susigyventi. Man asmeniškai yra lengviau važiuoti su tuo pačiu automobiliu trečią kartą. Apskritai ši mašina dalyvaus jau šeštame Dakare. Dakaro masteliais tai tikrai yra jau sena mašina, bet aš tikiu, kad jos konkurencingumas yra pakankamai didelis ir 2017 m. Dakare mes užėmėme aukščiausią vietą su tokio tipo automobiliu, nes visi buvę aukštesnėse vietose važiavo kur kas naujesnėmis mašinomis.
– Benediktai, tūkstančiai kilometrų smėliu, aukštikalnėmis ir t.t. Kur jūs treniruojatės gyvendami Lietuvoje? Tokių gamtinių sąlygų mes savo šalyje neturime.
B. Vanagas: Pilnavertiškai ruoštis lenktynėms mes neturime tinkamų biudžetų. Idealiausios treniruotės šiuo atveju yra lenktynės. Mūsų atveju, mes turime tikrai aktyvų ralio sezoną. Žinoma, tai nėra tas pats kaip Dakaras, bet treniruotėms tinka. Kalbant apie aukštikalnes, man įprastai būna neblogai, bet, pavyzdžiui, mano šturmanas Sebastianas mėnesį iki Dakaro jau būna pradėjęs pasiruošimo procesą. Jis nusiperka specialią palapinę, kurioje yra išretintas oras, ir jis joje miega namuose. Atsiskiria nuo žmonos, atskirame kambaryje, atskiroje lovoje yra palapinė su dvigubai mažiau deguonies nei įprastai, ir taip pratinasi prie laukiančių sąlygų. Sebastianas ruošiasi labai rimtai.
– Antanai, o kaip jūs treniruojatės?
A. Juknevičius: Šiemet su tuo pačiu automobiliu įveikiau Pasaulio čempionato etapą ir labai sėkmingai – užėmėme 6 vietą absoliučioje įskaitoje. Aš kiekvienais metais įveikiu vieną Pasaulio čempionato etapą. Ar tai būtų Dubajus, ar Kataras, ar Marokas. Šiemet įveikėme Kazachstano Pasaulio čempionato ruožą – 2500 km. Tai iš esmės pusė Dakaro. Manau, kaip treniruotė – tai labai puikios lenktynės. Kasmet stengiuosi sudalyvauti dar papildomai bent vienose lenktynėse tarp Dakarų.
– Benediktas užsiminė apie biudžetus. Dakare dabar dalyvauja trys gana panašių pajėgumų ekipažai ir dar motociklininkas. Ar yra Lietuvoje pakankamai tokio lygio įmonių, kurios galėtų remti ne vieną, o net kelis ekipažus? Skirti pinigų komplektacijai visai ir t.t.?
B. Vanagas: Gaila, kad tai nėra valstybės remiama veikla. Aš manau, kad visų pirma yra labai didelis noras visų komandų. Visi mes stengiamės ir darome geriausia, ką galime. Dakaras šiuo metu yra vienas populiariausių ir tikrai žiūrimiausias metų projektas interneto portaluose, vaizdo įrašuose ir nuotraukų galerijose. 95 proc. Lietuvos gyventojų žino Dakarą, 70 proc. sako, kad jiems yra įdomu Dakaras. Tuo tarpu krepšinis – 55 proc. Žinoma, su antrąja mūsų religija krepšiniu mes nekonkuruojame. Faktas, kad tai tikrai yra įdomu, žmonės stebi. Tai yra 14 dienų istorija, kai kiekviena diena pateikia dar po atskirą istoriją. „Užsikabinti“ tikrai lengvai galima.
A.Juknevičius: Mūsų atveju yra taip, kad tarp mūsų partnerių gretų yra tik kelios lietuviškos kompanijos. Mes jau irgi tam tikra prasme išėjome į pasaulinius vandenis. Dažnai partneriai tuos pinigus, kuriuos skiria mums, paima iš motininių įmonių Europoje ar kitur pasaulyje. Tokiu būdu mūsų šalies biudžetas nė trupučio nenukenčia. Mums džiugu, kad atstovaudami Lietuvai, mes pritraukiame užsienio pinigus, o reklamą galiausiai vis tiek darome šaliai.
– Turbūt šio klausimo nereikėtų klausti, bet tuo pačiu privalu – ko jūs patys tikitės iš artėjančio Dakaro?
B. Vanagas: Gyvenimas yra pamokęs, kad viskas, ką pasakysi, bus panaudota prieš tave. Turiu omenyje visatą – kai pasakai garsiai, ko tikiesi, ji parodo, kad gali būti ir kitaip. Aš viduje žinau, ko noriu, bet apie tai kalbėti nedrąsu. Dešimtukas, žinoma, būtų svajonė, bet nesu tikras, kad su mūsų biudžetu ir technika galime jį pasiekti. Pagrindinis dalykas norint pasiekti rezultatą – finišas. Reikia pasiekti finišą.
A. Juknevičius: Mano ambicijos kiekvienais metais būna gana paprastos – pagerinti ankstesnį rezultatą. Šiemet Dakare užėmiau 21 vietą, vadinasi, būsimame tikiuosi finišuoti bent jau 20-as. Mes ir šiemet galėjome būti 15, jei ne tos pačios klaidos. Kaip Benediktas sako, vis tiek mes tų malkų prisiskaldom.
VIDEO
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
TOLIAU SKAITYKITE
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą