Valstybinė naujienų agentūra KCNA paskelbė lyderių penktadienį pasirašytos Panmundžomo deklaracijos visą tekstą ir nurodė, kad šis susitikimas atveria kelią į „nacionalinį susitaikymą ir vienybę, taiką ir klestėjimą“.
Kim Jong Unas ir Moon Jae-inas šiame dokumente „bendrą tikslą įgyvendinti visišką denuklearizaciją, kad Korėjos pusiasalyje nebeliktų branduolinių ginklų“.
Tačiau ši diplomatinė frazė abiejų šalių gali būti interpretuojama skirtingai.
Pchenjanas seniai siekia, kad iš Pietų Korėjos būtų išvestos JAV karinės pajėgos ir nebeliktų amerikiečių „branduolinio skėčio“, tačiau 1950 metais užpuolė savo kaimynę ir šiuo metu yra vienintelė Korėjos pusiasalio valstybė, turinti branduolinių ginklų.
Analitikai primena, kad visos ankstesnės pastangos atšildyti abiejų Korėjų santykius galiausiai žlugdavo, o visi Pchenjano pažadai pasirodydavo esą tušti žodžiai.
Pchenjanas jau daug metų tvirtina niekada neatsisakysiąs „branginamo kardo“ – savo branduolinio arsenalo, anot Šiaurės Korėjos, reikalingo apsiginti nuo galimo JAV puolimo.
Tačiau Seulas sako, kad dabar Šiaurės Korėja siūlosi atsisakyti šių ginklų mainais į saugumo garantijas. Kita vertus. Kim Jon Unas per penktadienį vykusį įspūdingą viršūnių susitikimą jokių panašių pareiškimų viešai neišsakė.
Atskirame pranešime KCNA nurodė, kad abu lyderiai „atvirai ir nuoširdžiai apsikeitė nuomonėmis“ įvairiais klausimais, tarp jų dėl „taikos Korėjos pusiasalyje užtikrinimo ir pusiasalio denuklearizacijos“.
Valdančiosios Darbininkų partijos ruporas „Rodong Sinmun“ susitikimo aprašymui ir komentarams skyrė pirmuosius keturis iš savo šešių puslapių ir paskelbė 60 nuotraukų, iš jų 15 – pirmajame puslapyje.
Seule įsikūrusio Šiaurės Korėjos studijų universiteto ekspertas Yang Moo-jinas (Jang Mudžinas) sakė, kad toks platus nušvietimas yra signalas, kad Pchenjano „įsipareigojimai yra nuoširdūs“.
„Be to, tuo pačiu prieš JAV ir Šiaurės Korėjos viršūnių susitikimą siunčiamas kitoks signalas – kada kamuolys yra jūsų aikštelės pusėje“, – jis sakė naujienų agentūrai AFP.
„Dėl meilės liaudžiai“
Kai Kim Jong Unas peržengė pusiasalį dalijančią karinės demarkacijos liniją, jis tapo pirmuoju Šiaurės Korėjos lyderiu, įkėlusiu koją į Pietų Korėją nuo 1953 metų, kai Korėjos karo kovos veiksmai buvo užbaigti paliaubomis, bet nebuvo pasirašyta taikos sutartis.
Tuomet jis įtikino Moon Jae-iną įžengti į Šiaurės Korėjos teritoriją, šeštadienį pranešė KCNA.
Per visą dieną trukusį susitikimą abu lyderiai daug šypsojosi ir, iš pažiūros šiltai, bendravo. Be kita ko, jie surengė apie pusvalandį trukusį pokalbį prie keturių akių prie kavos puodelio, iš tolo stebėtą žurnalistų Panmundžomo paliaubų kaimelyje.
Šiaurės Korėja vadovaujant Kim Jong Unui sparčiai plėtojo ginklavimosi programas ir pernai susprogdino šeštąjį, iki šiol galingiausią savo branduolinį užtaisą. Be to, Pchenjanas leido tarpžemynines balistines raketas, galinčias pasiekti JAV žemyninę dalį.
Reaguodama į šiuos veiksmus, Jungtinių Tautų Saugumo Taryba griežtino sankcijas Pchenjano režimui.
Kim Jong Unas ir JAV prezidentas Donaldas Trumpas ne kartą apsikeitė asmeniškais įžeidimais ir grasinimais imtis karinės jėgos. Vis tik Moon Jae-inas pasinaudojo vasarį Pietų Korėjos organizuota Pjongčango žiemos olimpiada, kad atvertų kelią dialogui, po neįprastų diplomatinių pastangų galiausiai atvedusį prie penktadienį Demilitarizuotojoje zonoje surengto aukščiausio lygio susitikimo.
Analitikai ir diplomatai sako, kad pakitusį Pchenjano nusiteikimą lėmė virtinė veiksnių – įskaitant įsitikinimą, kad dabar jis galės derėtis iš jėgos pozicijų, nuogąstavimą dėl galimo sankcijų poveikio ir būgštavimus dėl potencialių JAV karinių veiksmų.
Tačiau KCNA visus nuopelnus už šį atšilimą priskyrė Kim Jong Unui.
„Istorinis susitikimas Panmundžome buvo realizuotas dėl aukščiausiojo lyderio karštos meilės liaudžiai ir ryžto spręsti patiems“, nepriklausomai nuo išorinių jėgų poveikio, sakoma agentūros pranešime.
Vašingtonas spaudžia Pchenjaną visiškai, patikrinamai ir negrįžtamai atsisakyti strateginės ginkluotės. Pasak analitikų, bet kokia reikšminga pažanga priklausys nuo nekantriai laukiamo Kim Jong Uno ir D. Trumpo susitikimo, tikriausiai įvyksiančio artimiausiomis savaitėmis.
D. Trumpas pripažino, kad abiejų Korėjos lyderių susitikimas yra istorinis įvykis, bet perspėjo, kad jo rezultatus „parodys tik laikas“.
Prezidentas sakė žurnalistams, kad per artėjantį susitikimą nesileisiąs „manipuliuojamas“ Šiaurės Korėjos lyderio. D. Trumpas pridūrė, kad šiuo metu svarstoma, kurioje iš „dviejų šalių“ galėtų būti surengtas šis susitikimas.
Taikos sutartis
Panmundžomo deklaracijoje abu lyderiai pažadėjo siekti, kad vėliau šiais metais būtų pasirašyta taikos sutartis, skelbianti Korėjos karo, kurio kovos veiksmai buvo nutraukti prieš 65 metus, oficialią pabaigą.
Jie stengsis, kad įvyktų susitikimas su Jungtinėmis Valstijomis ir galbūt Kinija, pasirašiusiomis 1953 metų paliaubų sutartį, „siekiant paskelbti karo pabaigą, paversti paliaubas taikos sutartimi ir nustatyti nuolatinį bei tvarų taikos režimą“.
Tačiau susitarti dėl formaliai konfliktą užbaigsiančios sutarties gali būti sudėtinga: tiek Seulas, tiek Pchenjanas pretenduoja į suverenumą visame Korėjos pusiasalyje.
Ši deklaracija „ves prie visuotinės ir naują laikmetį atnešiančios pažangos abiejų Korėjų santykiuose“, pareiškė KCNA. Agentūra pridūrė, kad bus „iš naujo sujungtos nacionalinės kraujo linijos“ bei bus žengiama „į bendro klestėjimo ir susivienijimo ateitį“.
Pchenjanas nuolat pabrėžia, kad abi Korėjas svarbu iš naujo suvienyti, bet šis klausimas nevienareikšmiškai vertinamas klestinčioje demokratinėje Pietų Korėjoje, kurios jaunesni piliečiai visą gyvenimą praleido Šiaurės Korėjos keliamos grėsmės šešėlyje. Be to, baiminamasi dėl šių itin skirtingų valstybių potencialaus sujungimo kainos ir galimų pasekmių.
