Dobermano šeimininkas jau buvo baustas už gyvūno nepriežiūrą. Tačiau kas iš to – keturkojo psichika jau pažeista. Tad kinologai prašo ne teisti gyvūną, o susimąstyti apie savo, kaip šeimininkų, elgesį.
„Kaltinti gyvūno iš viso negalima, dėl to, kad jis neprotauja kaip žmogus. Į kokias sąlygas žmogus gyvūną padeda, kokias jam suteikia sąlygas, tokiom sąlygom tas šuo vystosi ir toks ir išauga“, - sako Lietuvos kinologų draugijos prezidentė Ramunė Kazlauskaitė.
O tokių per dienas amsinčių ir iš voljerų ar nuo grandinės beveik nepaleidžiamų šunų – pilna, ypač kaimuose. Žmonėms atrodo, kad laiko juos lyg signalizaciją nuo vagių ir dresuoti jų nereikia. O į mažaūgius išvis numojama ranka.
Tokia nuomonė varo į neviltį šunų dresuotojus.
„Aš sakyčiau, kad tai yra privalomas dalykas, kad ir koks mažas ir geras šuo būtų, jis turi žinoti tam tikras normas, nes gyvenam ne vienkiemy. (...) Didelis šuo, mažas šuo – tai yra ginklas, potencialiai jis gali kąst“, - sako „Urban dog“ trenerė Vilma Jazukevičiūtė.
Trenerė aiškina, kad nebūtina iš visų šunų daryti komisarų reksų. Tačiau yra keletas taisyklių, kurias privalo išmokti visi be išimties šunys. Tai yra – paklusti šeimininko paliepimui prieiti ir nešokti ant kitų žmonių. Be to, šuns socializacija reikia rūpintis nuo pat mažens. Kuo daugiau įvairių žmonių jauniklis apuostys ir į kuo daugiau vietų bus nuvestas – tuo mažiau tikėtina, kad ateityje ką nors užpuls.
Kad ir kaip skambėtų neįtikėtinai, žudiku tapusiam dobermanui kūdikis tebuvo svetimas objektas, greičiausiai todėl jį ir puolė. Taip turbūt elgtųsi visi neprižiūrimi voljeruose įkalinti šunys.
Lietuvoje per metus šunys žmonėms įkanda penkis tūkstančius kartų. Ir beveik 40 procentų Lietuvos namų ūkių laiko bent vieną šunį, kai, pavyzdžiui, Švedijoje skaičius tesiekia keliolika procentų. Pasak kinologų, tai anaiptol nerodo, kad lietuviai myli šunis. Tai rodo, kad žmonės juos laiko kaip daiktus ir nejaučia atsakomybės už jų elgesį.
Plačiau apie tai – TV3 reportaže.
