„Penkiolika didžiosios gyvenimo nežinomybės metų man padėjo ištverti malda ir Dievo palaima", - sako žilagalvis Kirdonėlių kaimo gyventojas Aleksandras Kurklianskas.
Girdėdamas dabartines kalbas apie ekonominį sunkmetį, priekaištus valstybės vadovams devyniasdešimties metų jubiliejų neseniai atšventęs senolis tik mįslingai šypteli ir palinguoja galva.
Šviesūs vaikystės prisiminimai
„Jau alksnis palikau. Kol buvau mažučiukas, pilsčiau smiltelytes, o paūgėjęs taisinėjau tytses (žaisliukus - aut.)", - kalba Aleksandras, su žmonos Reginos pagalba patogiai įsitaisydamas ant lovos krašto.
Senolis pasakoja, kad jo šeima buvusi nei biedna, nei bagota. Tėvai Petras ir Emilija bei sesuo Albertina daug dirbo ir taip kūrė sau ateitį. Šeima ant pusės dirbo iš ūkininkų nuomojamą žemę, o nuo pat mažens nelepintas Aleksandras ganė Kirdonėlių kaimo žmonių karves.
„Mūsų kaimas buvo nemažas - dvi eilės namų, gyveno daug darbščių ir tvarkingų žmonių", - prisimena A. Kurklianskas. Šypsodamasis senolis pasakojo, kaip po sunkiausių darbų rasdavo laiko savo pomėgiui - medžio drožybai. Vaikystėje drožė medinius žaisliukus, o paaugęs ėmėsi namų apyvokos daiktų bei kryžių.
Gyvenimą sujaukė rusų ir vokiečių okupacijos
Aleksandras, atšventęs dvidešimtmetį, kartu su bendraamžiais ruošėsi tarnybai nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje. Tačiau tarnystės kariuomenėje belaukiančio jaunuolio akyse įvykis ginė įvykį. 1939 rudenį Lietuva susigrąžina sostinę Vilnių, tačiau po pusmečio džiaugsmo banga slopsta - šalį pamina rusiškais lozungais paramstyta „darbininkų valdžia".
„Nebespėjau užsivilkti Lietuvos kariuomenės kario munduro, o čia jau rusas karinei tarnybai klibina. Nekalbėjau rusiškai, tad įpareigojo Gulbinų mokykloje rusų kalbos mokytis", - pasakoja A. Kurklianskas. Tačiau, anot Aleksandro, tarnybos rusui klausimą išsprendė vokietis, kuris, 1941 metų biržely užbubijo rusą.
Tačiau atėjūnų iš Vakarų valdžia lietuviams irgi nieko gero nežadėjo. Vos metus jaunuoliai galėjo ramiai žemę dirbti - pakelėse ir žmonių susibūrimo vietose atsirado plakatai, kviečiantys vykti darbams į Vokietiją.
„Tavo darbas Vokietijoje trumpina karą", - skelbė šūkis, o plakatuose buvo vaizduojama stovinčių žmonių eilė. Pasak Aleksandro, viena iš eilėje stovinčiųjų vieta buvo vaizduojama tuščia. Tokiu būdu vokiečių ideologų buvo sumanyta apeliuoti į potencialių darbininkų sąmoningumą.
Tačiau vokiečių propaganda lietuvaičių nesužavėjo - sava-noriškai tarnauti Trečiojo Reicho labui nenorėjo. Suvokę, jog gražiuoju nesusitars, okupacinės valdžios atstovai pradėjo darbams tinkamų žmonių gaudynes. Aleksandras pamena, kaip Kirdonėlių kaimo žmonės Biržų turguje šiaudais vežime dangstė jaunuolį, kurį valdžios atstovai bandė sulaikyti.
„Aš namuose nenakvodavau - dieną dirbdavau, o nakčiai įsikurdavau vyresnių kaimo žmonių kluonuose. Vokiečiai gaudė tik jaunus ir darbingus", - sako A. Kurklianskas.
Kai rusas užbombardavo vokietį
„Po kelerių metų rusas užbombardavo vokietį ir pasipylė atėjūnų kvietimai padėti sumušti vokietį. Vyrai galvų guldyti už svetimšalį netroško, tad vieni ėjo į mišką, kiti tapo skrebais, o treti pasikavojo", - kalba A. Kurklianskas.
Jis slapstėsi iki karo pabaigos ir pagal paskelbtą amnestiją prisistatė sovietinės valdžios atstovams. Vyriškis vylėsi, kad likimo siųstos gyvenimo negandos bus jį aplenkusios. Deja, byla papuolė milicininkui, kažkodėl pykusiam ant Aleksandro tėvo. Sovietinės valdžios atstovas greitai sumojo turįs progą kerštui.
Aleksandrą išvežė darbams į Vilnių. Sostinėje jam priskyrė penkis darbininkus ir įpareigojo likviduoti karo padarinius. „Beprotiškai daug dirbome, o maitinimas buvo labai prastas. Kelioms dienos skirdavo duonos kepalą, mažytę bulvės skiltelę, vakarais gaudavome supelijusių makaronų", - pasakoja A. Kurklianskas. Po penkių alinančio darbo savaičių jautėsi vos gyvas - anot Aleksandro, eidamas jis kojas vilko ir batų karkomis grindinį brūžino.
Supratęs, jog ateity nieko gero nešviečia, vyriškis nepabūgo grasinimų sušaudyti ir spruko iš sostinės.
„Patraukiau Biržų link, laikiausi šalia geležinkelio bėgių", - prisimena Aleksandras. Užlipdavęs ant vagonų stogų ir važiuodavęs gimto krašto link. Užkliuvus už medžių šakų bet kuriuo metu vyras galėjo būti nublokštas nuo vagono stogo. Vėliau įsigudrino rankomis prisikabinti vagono apačioje, tačiau rizikuodavo tarp bėgių atsidūrusio kliuvinio būti sudraskytas. „Kai traukinys sustodavo, vos pirštus atlenkdavau - vieną ranką išjudindavau ir kitos plaštakos pirštus mankštindavau", - pasakojo Aleksandras.
Taip keliaudamas jis pasiekė Pasvalio rajone Kraštų kaime gyvenančią seserį, o iš ten persikėlė pas motiną į Kirdonėlius.
Slėptuvėse praleido dešimtmetį
Po Aleksandro grįžimo į namus netrukus mirė tėvas ir sūnų ištisą dešimtmetį slapstė motina.
Vyras įsikūrė darže iškastame bunkeryje, virš kurio dangčio motina sodino daržoves. Aleksandras prisiminė, kaip užėjus rudens lietums bunkeryje vos neprigėrė. „Aš sėdžiu po žeme, o vanduo vis kyla ir kyla, pajaučiau, kad jau ir smakrą semia", - prisiminė Aleksandras. Po šio įvykio pasitaręs su motina įsikūrė slaptavietėje, įrengtoje tarp trobos sienos ir krosnies. Angą į slaptavietę dengė trys svogūnų pynės.
A. Kurklianskas prisimena, kaip į trobą užsukdavę milicininkai bei valdžios atstovai motinos vis klausdavo apie sūnų. Ši dievagodavusi, kad sūnus yra dingęs be žinios. Kadangi pokary pražuvusių buvo ne vienas, valdžios atstovai šia versija tikėjo.
Tik po daugelio metų šeši milicininkai vis dėlto nuodugniai patikrino trobą ir užtiko slaptavietę. Aleksandrui buvo įsakyta pirmiausia pro slėptuvės angas iškišti rankas, demonstruojant, jog jis neginkluotas.
Kaip vėliau paaiškėjo, informaciją apie besislapstantįjį suteikė apie namus pradėjęs sukiotis kaimo prašalaitis.
„Buvo jau po Stalino mirties, tad su manimi elgėsi padoriai. Kadangi slaptavietėje tūnojau sudriskusiais drabužiais, milicininkai leido persirengti. Nusivarė į Kirdonių kaime buvusią Masono kalvę, o vėliau pervežė į Pasvalį", - sako A. Kurklianskas.
Pasvalio milicininkai negalėjo patikėti, kad vyras dešimtmetį praleido slėptuvėje. Reikalavo parodyti, kur yra paslėptas ginklas. Tik patikrinę Aleksandro versiją, surašė protokolą ir net leido vyrui laisvai po Pasvalį pasivaikščioti, nakvoti milicijos budėjimo dalyje.
„Bet rusas tardytojas buvo labai griežtas ir priekabus. Jam ypač nepatiko, jog minėjau Dievo vardą, ir pareikalavo kaip Šv. Petrui - Dievo viešai išsižadėti", - prisimena Aleksandras. Jis sakė ilgai tylėjęs ir prisižadėjęs Dievo, kuris jį globojo sunkiausiais gyvenimo momentais, neišduoti. Kantrybės netekęs tardytojas tokia jėga metė knygą, kad, pasak Aleksandro, atrodė, jog net stalo paviršius turėtų skilti.
Išdavė „švarius" dokumentus
Po apklausos Pasvalyje Aleksandrui buvo paliepta vykti į Biržus ir pasirūpinti asmens dokumentais. Čia vėl reikalavo atnešti šautuvą. Aleksandras ilgai įrodinėjo, jog ginklo neturėjo ir miške nekovojo.
Didžiausi valdžios atstovų svarstymai kilo dėl dokumentų išdavimo.
„Išduokim dokumentus kaip buvusiam banditui", - siūlė vienas valdininkas. „Koks iš jo banditas, jis gi beginklis", - antrino kitas. „Jis - dezertyras", - nesutiko dar vienas. „Kaip jis galėjo tapti dezertyru, jei neturėjo šaukimo į kariuomenę", - sąmojį laidė viršiausias iš jų. „Tai išduokim dokumentus kaip berazūmiui", - pasigirdo pasiūlymas. „Koks jis berezūmis, jis pilno proto žmogus, antraip nebūtų sugebėjęs dešimtmetį nuo valdžios slapstytis. Tai jūs berazūmiai, kadangi nesugebate net dokumento esmės suformuluoti", - rėžė vyresnysis.
Po diskusijų buvo nuspręsta kaimo vyrui išduoti „švarius" dokumentus.
Naują gyvenimą pradėjo kryžiaus statymu
Į gimtąjį kaimą grįžęs Aleksandras naują gyvenimą pradėjo nuo kryžiaus statymo savo sodyboje. „Nuo mažens meldžiausi Dievuliui, kuris sergėjo mane ir mano artimuosius, padėjo nepalūžti sunkiausiais gyvenimo momentais. Dievo neišsižadėjau ir spaudžiamas tardytojo - sąžiningai lankiau bažnyčią", - kalbėjo šiuo metu sunkiai vaikštantis senolis. Jis prisimena, kaip anuomet motina džiaugėsi grįžusiu sūnumi, tačiau matė, kaip senka jos, tiek negandų iškentėjusios, sveikata. Vyras vedė tame pačiame kaime gyvenusią Reginą, šeima augino dvi dukras - Liuciją ir Vandą. A. Kurklianskas įsidarbino kolūkyje darbininku, o vėliau ketvirtį amžiaus prižiūrėjo arklius.
Jis sakė dažnai prisimenantis jaunystės draugus, padėjusius galvas fronte ir pokary. „Mano bendraamžiai ilsisi Amžinybėje, galima sakyti, likau jų atstovu šiame pasaulyje. Dažnai sukalbu maldą jų atminimui. Ir meldžiu Dievą, kad jaunesniesiems netektų išgyventi tų baisumų, kuriuos mums buvo lemta patirti", - linkėjo Aleksandras Kurklianskas.
Kęstutis Slavinskas
