Nuo ekologinės ir civilinės katastrofos Černobylio atominėje elektrinėje praėjo 25–eri metai. 1986 m. balandžio 26 d., 1 val. 23 min., atliekant technologinį eksperimentą jėgainės reaktoriuje ir nesilaikant saugumo reikalavimų prasidėjo virtinė šiluminių sprogimų, buvo sugriautas vienas iš keturių reaktorių ir kilo per 30 gaisrų.
Įvairiais skaičiavimais dėl priežasčių, susijusių su katastrofa, žuvo 10 tūkstančių žmonių, dar 3,5 milijono susirgo. Dėl radiacijos skydliaukės vėžys padažnėjo dešimčia kartų. Černobylio jėgainė elektrą gamino dar 14 metų – iki 2000 m.
Likviduojant Černobylio atominės elektrinės katastrofos padarinius dalyvavo ir maždaug 7 tūkst. žmonių iš Lietuvos.
Mobilizavo
Prisiminimais apie darbus likviduojant Černobylio katastrofą pasidalijo buvęs kupiškėnas, o dabar panevėžietis Arvydas Laucius.
Pasak vyriškio, jis černobyliečiu tapo 1989 m. rugsėjo 4 d. Prieš tai dirbo tuometinės „Ekrano“ gamyklos priešgaisrinėje apsaugoje. „Kai iš karinio komisariato gavau pranešimą, kad esu mobilizuojamas darbams į Černobylį, nesistengiau išsisukti. Maniau, jog kažkas ten visgi turi vykti. Labiausiai reikėjo ugniagesių, vairuotojų, mechanizatorių, kranininkų. Žmonės į tos avarijos likvidavimo darbus važiavo ir su savo įmonių technika. Su manimi iš Panevėžio tuo metu vyko maždaug 15 žmonių, o iš visos Lietuvos mūsų buvo gal 50. Visi rinkomės Rygoje. Iš ten traukiniu keliavome į Černygovo sritį, esančią apie 60–70 km nuo Černobylio. Ten mus pasitiko kariškiai iš karinės Rygos apygardos. Įsiliejome į Pabaltijo katastrofos likvidatorių batalioną, kuriame buvo vyrai, mobilizuoti iš trijų Baltijos respublikų ir Kaliningrado srities. Netrukus mus visus atvežė į 30 km Černobylio AE zoną“, – pasakojo pašnekovas.
Laidojo kaimus
Arvydas su kitais vyrais buvo apgyvendintas Stečenko kaime, buvusio tarybinio ūkio centre. Kai kuriuose gyventojų apleistuose namuose įsikūrę kariškiai. Vietinių žmonių tebuvo vienas kitas senyvo amžiaus, savo noru pasilikęs gyvenimą užbaigti savo namuose.
Netrukus visi įsijungė į kasdienių darbų ritmą. 30 km zonoje buvo griaunami ištisi kaimai. Maži moliniai, plytiniai ukrainiečių namukai biro nuo technikos smūgių į šipulius. Galingi tankai–buldozeriai jų griuvėsius stumdė į didžiulę duobę kaimo gale. Po to „kamazais“ buvo vežamas gruntas ir viskas užpilama ir sulyginama su žeme. Arvydui teko užsukti į apleistus namus. „Mačiau po kambarius išmėtytus daiktus, ant grindų pabirusias fotonuotraukas. Pirmomis dienomis po avarijos atominėje elektrinėje gyventojams buvo įsakyta per 1 val. palikti savo būstus. Žmonės tespėjo pasiimti dokumentus, pinigus, vieną kitą brangesnį daiktelį. Fermose likę gyvuliai, šunys buvo šaudomi ir užkasami. Slogų įspūdį man paliko Pripetė, buvęs atomininkų miestas, pastatytas už 5 km nuo elektrinės ir virtęs miestu vaiduokliu. Apie 50 tūkst. gyventojų iš Pripetės buvo evakuota netrukus po katastrofos labai skubiai. Kai lankiausi, tuo metu ten buvo įsikūręs tik karinis štabas. Kariškiai pro kai kurių daugiaaukščių namų langus mėtė baldus ir kitus rakandus. Nepaisant to, aplinkui tvyrojo spengianti tyla ir bauginanti tuštuma“, – pasakojo pašnekovas.
Kariška tvarka
Po trejų metų nuo avarijos Černobylio AE, pasak Arvydo, buvo jau nusistovėjusios gyvenimo 30 km zonoje taisyklės ir tvarka. Visi ten dirbantys nešiojosi prie kišenėlių prisisegę japoniškus dozimetrus. Patekus į labai radiacija užterštą zoną, dozimetrai pradėdavo be paliovos pypsėti. Tai būdavo ženklas nešti kudašių nuo tos vietos kuo toliau. Radiacijos lygis buvo matuojamas mikrorentgenais. Normalus jos lygis paprastai yra 16–20 mikrorentgenų. O ten buvo leistinas apie 120–150 mikrorentgenų. Anot pašnekovo, tai nėra baisu. Mirtina dozė žmogui yra 300 rentgenų. „Kiekvienas turėjome po respiratorių, bet retai kada jį užsidėdavome, tik matant vyresnybei. Tris kartus per savaitę maudydavomės pirtyje. Patalynė ir apatiniai baltiniai buvo keičiami naujais, o dėvėti sunaikinami. Kas savaitę imamas kraujo tyrimas. Kam nustatydavo didelį kraujo nusėdimą, tai siųsdavo namo dėl leukemijos grėsmės. Į lauką patardavo be reikalo neiti, o jei eini, tai būtinai privalėjai užsidėti kepurę. Patalpų langai, kad mažiau patektų dulkių, buvo iš lauko pusės dar ir plėvele apkalti. Nemokamai duodavo mineralinio vandens. Iš artezinių gręžinių imdavo vandenį maisto ruošimui. Šachtinių šulinių vanduo dėl užterštumo netiko vartoti. Mus maitino tikrai labai gerai, nestigo nei mėsos, nei daržovių, nei vaisių. Degtinės neduodavo, bet jos mes patys nusipirkdavome. Galiu pasakyti, jog ne mitas, kad ji iš organizmo šalina radionuklidus, izotopus. Be jos ir mineralinio vandens, dar ir žalioji arbata bei citrina turi tokį pat poveikį“, – dalijosi gyvenimiška patirtimi buvęs černobylietis.
Banguolė ALEKNIENĖ
