„Išties, anksčiau kiekviena mano diena buvo labai aktyvi. Būdavau itin užimta, reguliariai sportuodavau, važinėdavau dviračiu, keliaudavau ir ypatingai mėgau spontaniškas išvykas. Visgi, praėjusių metų gruodį įvykusi nelaimė viską pakeitė.
Važiavau į komandiruotę, kuri vyko Klaipėdoje, ir netoli Raseinių kelias tapo labai slidus. Vieną akimirką automobilis ėmė slysti, bandžiau dar jį ištiesinti, tačiau trenkiausi į kelio atitvarus, esančius skiriamojoje juostoje. Keista, kadangi jie turėtų apsaugoti nuo nelaimės, tačiau kaip tik man pakenkė. Atitvarai atitrūko nuo varžtų, pervėrė automobilio galą ir įsmigo į mano dešinę koją“, – apie skaudžią nelaimę pasakoja moteris.
Pro šalį važiuojantys nestojo padėti
Ramunei, tuomet važiavusiai vienai, nemenku iššūkiu tapo ir pagalbos iškvietimas bei pro šalį pravažiuojančių žmonių abejingumas.
„Reikėjo išsikviesti pagalbą, tačiau negalėjau pajudėti, koja buvo prispausta, o telefonas avarijos metu kažkur nukrito. Skaudžiausia, jog niekas nesustojo padėti ir neiškvietė pagalbos. Aš ir mojavau pro langą, ir šaukiau, kad tik kažkas sustotų, buvo apėmusi didelė panika. Tuomet atrodė, kad prabėgo amžinybė, kol pagaliau sustojo pro šalį važiuojantis vyras ir iškvietė pagalbą.
Atvažiavo policija, ugniagesiai gelbėtojai ir greitoji. Policija manęs net neapklaususi, nustatė, jog esu kalta ir neatsižvelgiau į eismo sąlygas, o atvažiavusi greitoji pagalba, tikriausiai, turėjo daugiau išgąsčio nei aš, baisėdamasi, kiek aplink daug kraujo. Visgi, dėkoju, kad buvo profesionalus gelbėtojas, kuris užveržė koją, jog nebėgtų kraujas ir ištraukė mane iš automobilio. Taigi, skubiai buvau išvežta į Kauno klinikas“, – apie avariją prisimena pašnekovė.
Netikėta žinia apie amputaciją
Ramunei po nelaimės teko iškęsti net devynias operacijas, tačiau jau po dviejų dienų, praleistų ligoninėje, moteris iš gydytojų išgirdo netikėtą ir gyvenimą pakeitusią žinią.
„Pirmą dieną atvykus į klinikas buvo atliktos net trys operacijos, tada sekančią dieną dar viena operacija, kurios metu bandė sutvarkyti kraujotaką ir trečią dieną, visgi, laukė penkta operacija, kurios metu buvo amputuota koja. Vėliau, likusios operacijos, galima sakyti, buvo kosmetinės, tačiau jas visas teko iškęsti pilnomis narkozėmis.
Skaudžiausias momentas visoje istorijoje buvo tuomet, kada pasakė, jog teks nupjauti koją. Tam nebuvau pasiruošusi psichologiškai, man buvo labai sunku, o gydytoja, netikėtai atėjusi į palatą, be jokių užuolankų tarė, jog šiandien teks koją amputuoti“, – kalba Ramunė.
Pakitęs požiūris į gyvenimą
Ligoninėje Ramunė praleido ištisus 3 mėnesius, o šiuo metu moteriai tenka daug visko mokytis iš naujo: vaikščioti, susitaikyti su likimo duotais sunkumais ir vėl pamilti gyvenimą.
„Dabar turiu laikiną kojos protezą ir jau po truputį vaikštau. Reabilitacijoje pradėjau to mokytis tik birželio mėnesį, vis dar esu šiame procese, bet nenustoju tikėti, kad ilgainiui turėsiu vėl galimybę džiaugtis judėjimu. Nežinau, ar galėsiu bėgioti, šokti, aktyviai judėti, dabar dar tik mokausi, tačiau sau kartoju, kad dar praėjo mažai laiko ir vėliau bus viskas įmanoma.
Po nelaimės ypatingai pasikeitė mano vidinis pasaulis ir požiūris į problemas. Anksčiau pergyvendavau dėl iškilusio spuogo, priaugtų kilogramų, o dabar tai atrodo neapsakomai mažos ir nepastebimos smulkmenos“, – išgyvenimais dalinasi moteris.
