Spaudoje vis pasirodo rašinių, įrodinėjančių, kad Zaglembo vampyras nekaltas ir buvo nuteistas remiantis vien jo žmonos, norėjusios gauti milijoną zlotų už serijinio žudiko išdavimą, parodymais. Be to, tuo metu, kai buvo žudomos moterys, Bedzino mieste rasta nužudyta Katovicų vaivadijos pirmojo sekretoriaus Edvardo Gereko brolio duktė Jolanta, tad milicijai reikėjo žūtbūt rasti kaltininką.
Z. Marfickis jau seniai pakartas ir jo reabilitacija jam jau nieko nebepagelbėtų. O štai kalėjime iki gyvos galvos tebekalintis Jacekas Vachas labai laukia savo reabilitacijos.
Jacekas gyveno Lietuvos pasienyje esančiame Suvalkų mieste. Lietuviams tas miestas gerai žinomas savo parduotuvėmis, nes prie jų kasdien išsirikiuoja šimtai automobilių lietuviškais numeriais. Nusipirkti pigesnių nei Lietuvoje prekių čia atvažiuoja ne tik suvalkiečiai, bet ir gyventojai iš tolimesnių Lietuvos rajonų.
1997 metais šiame mieste klestėjo nusikalstamumas. Miestą ir jo apylinkes valdė kelios gaujos, kurios kovojo dėl įtakos sferų. Kartą, kai vienos didžiausių gaujų vadeiva Kristoferis A. savo automobiliu važiavo į garažą, jame sprogo bomba. Vairuotojas per stebuklą liko gyvas, tačiau jam buvo amputuota koja. Gangsteriai iš karto pareiškė, kad policijos pagalbos jiems nereikia – girdi, patys išaiškins sprogdintoją ir jo lavoną plastikiniame maiše pristatys į policiją.
Gauja ėmė ieškoti sprogdintojo. Į mišką vienas po kito buvo vežami įtariamieji. Ten juos rišdavo prie medžio ir kankindavo. Tuo užsiimė dešinioji Kristoferio ranka Jacekas Vachas. Tačiau sprogdintojo taip ir nesurado.
Surado kaltininką
Po dviejų metų Suvalkuose dingo Tomas S. Žmonės pasakojo, kad matė kaip gatvėje vyrai jį įsitempė į automobilį ir nuo tos dienos gyvo Tomo S. niekas nebematė. Po kurio laiko žvejai Plušno ežere rado į plastikinį maišą sudėtą sukapotą vyro kūną.
Kad kūnas neiškiltų į paviršių, į maišą buvo pridėta ir akmenų. Prokurorai iš karto prisiminė, ką jiems buvo sakęs Kristoferis ir nusprendė, kad tai gali būti kitos gaujos vado vairuotojo Tomo lavonas. Giminės surinko medžiagos genetiniam tyrimui ir greitai ekspertai davė atsakymą, jog tai tikrai Tomas S. Kaip mat buvo sulaikytas Kristoferis ir keli jo parankiniai. Jiems buvo pateikti kaltinimai Tomo S. nužudimu.
Prokurorai nustatė, o vėliau tai patvirtino ir teismas, kad kalčiausias dėl žmogžudystės yra J. Vachas. Už šią žmogžudystę ir kitų žmonių kankinimą jam teismas skyrė kalėjimo iki gyvos galvos bausmę.
Rajono teismas Kristoferiui skyrė 25 metus, tačiau po apeliacijų bausmė jam sumažėjo iki 10 metų. Bialystoko apygardos teismas nusprendė, kad Kristoferis J. Vacho prašė Tomą tik pagrobti, o ne nužudyti. Panašiomis bausmėmis buvo nuteisti ir kiti keli mafijos eiliniai.
Šiuo metu jie jau atlikę bausmes ir vėl laisvėje. Kalėjime liko tik J. Vachas. Jis teismo nuosprendį skundė visoms galimoms instancijoms, tačiau nė viena juo nepatikėjo. Jacekas visą laiką tvirtino, kad žvejai rado ne Tomo S. lavoną. J. Vachas puikiai pažinojo šį vyrą, papasakojo apie jo turėtas tatuiruotes, kurių nebuvo ant žvejų rasto kūno, tačiau teismai vadovavosi DNR tyrimus dariusių ekspertų pateiktomis išvadomis, kad tai tikrai Tomo S. lavonas.
Prisipažino nužudęs
Tačiau taip jau atsitiko, kad pernai, policijoje tardant vagyste įtariamą Vieslavą S., šis prisipažino, jog tai jis prieš daugelį metų nužudė Tomą S. ir parodė, kur užkasė jo lavoną. Policininkai atkasė palaikus ir rado pasmaugto vyro kūną. Dabar jau kiti ekspertai, padarę DNR tyrimą, be jokių dvejonių patikino, kad tai tikrai Tomas S. Ant jo palaikų buvo išlikę ir tatuiruočių fragmentai, o ir stomotologas, pagal išlikusius dantis patikino, jog tai – jo buvęs pacientas.
Šis faktas sukėlė neregėtą sąmyšį tiek Generalinėje prokuratūroje, tiek Olštyno bei Balstogės prokuratūrose, kurių „įrodymais“ už šią žmogžudystę buvo nuteistas J. Vachas. Tikrojo Tomo palaikų atradimas iškėlė ir kitą mįslę – kieno sukapoti palaikai buvo rasti Plušno ežere. Dabar jau atsirado ir kiek kitokios anų įvykių versijos.
Kaip jau minėjome, Tomas S. prieš nužudymą buvo vienos Suvalkų nusikalstamos gaujos boso vairuotojas ir, kaip spėjama, juo mafiozai nusprendė atsikratyti dėl įtarimų, jog šis ėmęs šnipinėti policijai. J. Vachas konfliktavo su Tomu S., tad galimai mafiozai patys Jaceką ir įdavė policijai, taip siekdami nuslėpti savo kaltę.
Žiniasklaida reikalauja, kad šalies teisėsaugos vadovai inicijuotų specialų tyrimą – ar dėl klaidingų DNR išvadų į kalėjimus nepateko daugiau nekaltų asmenų. Raginama tuo pačiu ištirti, kokiu būdu teisiant J. Vachą teismas patikėjo melagingais ekspertų ir pseudoliudininkų tvirtinimais, o atmetė J. Vacho nekaltumą įrodančius teiginius.
Dar žiniasklaida priminė, kad vienas žemesnio rango prokuroras pačioje bylos pradžioje buvo užginčijęs kaltinimus J. Vachui ir vyresnybei siūlė tyrimą pradėti iš naujo, tačiau į jo pareiškimą nebuvo atsižvelgta.
Kol kas J. Vachas tebesėdi už grotų, tačiau galimybė išeiti į laisvę jam jau atsirado. Lenkijos aukščiausiasis teismas pernai lapkričio 21-ąją panaikino Suvalkų teismo nuosprendį dėl J. Vacho nuteisimo iki gyvos galvos ir bylą grąžino atgal pirmosios instancijos teismui.
Tvirkino vaikus
Besikeičiant įstatymams ir santvarkoms lenkai turėjo ir dar vieną problemą. Pritaikius amnestiją nuteistiesiems iki gyvos galvos, jiems buvo skirti 25 metai kalėjimo. Pernai pirmieji tokie kaliniai jau turėjo išeiti į laisvę. Tarp jų – ir 1989 metais mirties bausme nuteistas Marius Trinkievičius (šiemet sukaks 53 metai), Lenkijoje dar vadinamas Petrakavo velniu.
Dar tarnaudamas armijoje jis pagrobė iš mokyklos berniuką ir seksualiai jį išnaudojo. Už tai karinis teismas Marių buvo nuteisęs metus lygtinai su dviejų metų bandomuoju laikotarpiu.
Tuoj po kelių dienų, kai tik baigėsi šis laikotarpis, pedofilas vėl tvirkino 12-metį berniuką ir už tai buvo nuteistas pusantrų metų laisvės atėmimo bausme. Atliekant bausmę susirgo jo motiną ir pagal Lenkijos įstatymus kaliniui buvo suteiktos atostogos. Grįžęs į namus Marius ne tiek rūpinosi sergančia motina, kiek galvojo, kaip patenkinti savo liguistą aistrą berniukams.
Jis prisiviliojo į savo butą gatvėje sutiktą 13-metį Voiceką. Tačiau vaikas pasipriešino ir pedofilas jį išprievartavęs nužudė, o lavoną užkasė miške.
Tuoj po to Petrakavo velnias į tą patį butą prisiviliojo tris berniukus. Išsityčiojęs iš mažamečių, vienuolikmetį Tomą, ir metais vyresnius Arturą bei Kšištofą jis irgi nužudė. Juos nužudęs maniakas lyg niekur nieko nuėjo pietauti pas savo motiną, o naktį lavonėlius nunešė į rūsį.
Po keleto dienų iš ten pasklido smarvė, tad pedofilas vaikus tėvo mašina nuvežė į mišką ir padegė. Prieš padegdamas jis juos sukrovė į trikampį, kad būtų panašu į satanistų ženklą. Tad grybautojai, radę sudegusius lavonėlius, iš karto pagalvojo apie satanistus. Netrukus gandas, kad pastarieji ritualiniais tikslais žudo vaikus, pasklido po visą Lodzės vaivadiją.
Tuos gandus dar paskatino ir pats žudikas. Jis vieno nužudyto berniuko motinai laišku nusiuntė kuokštą vaiko plaukų ir pareiškė, kad šį pagrobė satanistai. Jei negaus išpirkos, nužudys. Reikalaujamus pinigus tėvai padėjo nurodytoje vietoje, tačiau niekas jų neatėjo pasiimti. Šiais veiksmais M. Trinkievičius aiškiai norėjo suklaidinti pareigūnus. Suimtas maniakas tardytojams papasakojo, jog vaikus užbadė peiliu todėl, kad šie nenorėjo žiūrėti pašto ženklų, skubėjo namo valgyti pietų.
Bijojo susidorojimo
Pedagogų šeimoje užaugęs M. Trinkievičius kurį laiką dirbo fizinio lavinimo mokytoju, buvo labai apsiskaitęs. Teismo ekspertai nustatė itin aukštą jo intelekto koeficientą ir... polinkį į sadizmą.
Per teismą Marius pareiškė, kad jo gyvenimą aukštyn kojomis apvertė kunigas, kuris jį, dešimtmetį, išnaudojo lytiškai. Tačiau teismas nesiaiškino ar taip buvo iš tikrųjų, ar tai buvo tik noras sušvelninti savo padėtį.
Teisėjai skubėjo išnagrinėti bylą, nes buvo bijomasi, kad prie teismo pastato susirenkanti žmonių minia neimtų kelti riaušių. Jau pirmąją teismo dieną minia apvertė pareigūnų mašiną, nes manė, kad joje vežamas maniakas. Šį į teismą teko vežti paslapčia, įvesti pro atsarginį įėjimą. Vieno nužudyto berniuko tėvas viešai prisiekė, kad, pasitaikius progai, jis nužudys maniaką.
Teismo procesas užtruko tik aštuonias dienas. Įrodymų, kad vaikus nužudė M. Trinkievičius buvo užtektinai. Bute buvo rasti visų vaikų kraujo pėdsakai, vaikų lavonėliai buvo suvynioti į užuolaidas, kurių dalis ir liko kaboti ant langų.
Kad įvykdė nusikaltimus pripažino ir pats pedofilas. 1989 metų rugsėjo 29 dieną Lodzės teismas jį nuteisė kalėti keturis kartus iki gyvos galvos. Tačiau tais pačiais metais kaliniams buvo paskelbta amnestija ir M. Trinkievičiui buvo skirti 25 metai nelaisvės.
Kalėjime M. Trinkievičius nepalūžo. Jis redagavo sienlaikraštį, tapė paveikslus, rašė eilėraščius ir, prisidengęs slapyvardžiu, siuntė į įvairių leidinių redakcijas, o šios kai kuriuos net išspausdino.
Specialus įstatymas
Pernai vasario 14-ąją pedofilo bausmės laikas pasibaigė. Kelios dienos prieš išleidžiant iš kalėjimo prižiūrėtojai jo kameroje rado pedofiliją vaizduojančių piešinių ir nuotraukų. Tapo aišku, kad M. Trinkievičius išlieka pavojingas. Tą pačią dieną tie piešiniai ir kita medžiaga apie šį nusikaltėlį buvo perduoti prokuratūrai. Kai apie tai parašė spauda, kilo skandalas.
Kilus dideliam visuomenės pasipiktinimui, Seimas priėmė specialų įstatymą, pagal kurį recidyvistai psichopatai, atlikę bausmę kalėjime, turi būti izoliuojami specialioje ligoninėje.
Tačiau toks žingsnis daugiau ramybės Lenkijai nesuteikė. Įstatymo autoriai teigia, kad tokiu būdu siekiama apsaugoti visuomenę nuo tolesnio maniakų siautėjimo, o priešininkai – gąsdina šalį grįžtant į stalinizmo laikus, kai politiniai priešininkai buvo „neutralizuojami psichiatrinėje“. Įstatymo kritikai spėja, kad vyriausybė ir seimūnai panoro įtikti rinkėjams, tad ignoruoja Vakarų demokratijos normas.
O M. Trinkievičių, dar net neįsigaliojus įstatymui, teismas leido uždaryti į psichiatrinę ligoninę. Jis buvo gydomas Žešuve. Po to jam buvo leista pasikeisti pavardę į motinos mergautinę ir dabar apie jį daugiau žinių nėra.
