Pirmieji aitvarą išrado ir pradėjo naudoti kinai. Maždaug prieš 2800 metų jie turėjo idealias medžiagas aitvaro gamybai - elastingą, tvirtą ir lengvą bambuką konstrukcijai, bei šilko audinį virvei ir „burei“. Aitvarai tada Kinijoje naudoti karinėms operacijoms, pavyzdžiui, priešų tvirtovėms padegti, taip pat išmatuoti vėjo stiprumui, ženklams perduoti ir žmonėms į orą pakelti.
Iš Kinijos aitvarai paplito į Japoniją, Korėją, Indiją, Arabiją, kitas Azijos šalis. Azijoje ypač išpopuliarėjo koviniai aitvarai su nusmailintais bambuko kraštais. Aitvarų „mūšį“ laimėdavo tas, kam pavykdavo nutraukti priešininko virvę.
Europoje aitvaras pasirodė daug vėliau - romėnai juos naudojo kaip vėliavą, o pirmieji šiuolaikinius primenantys aitvarai pavaizduoti piešiniuose tik 17-tame amžiuje Anglijoje ir Nyderlanduose. Kaip laisvalaikio praleidimo formą aitvarus pradėta naudoti 18-tame amžiuje.
1752 metais amerikiečių išradėjas Bendžaminas Franklinas įvykdė garsiausią eksperimentą su aitvaru. B. Franklinas su sūnumi per audrą iškėlė aitvarą, į kurį trenkė žaibas. Abejiems Franklinams pavyko išvengti juos nutrenkti galėjusios elektros srovės, nes įsielektrino prie virvės pritvirtintas metalinis jungiklis. B. Franklinas pirmą kartą pritaikė įžeminimą ir įrodė, kad žaibavimas yra natūralus elektros iškrovos reiškinys.
Šiandien aitvarai pagrinde naudojami praleisti laisvalaikiui, o jų festivaliai visame pasaulyje pritraukia šimtus tūkstančių žiūrovų. Nuotraukose - aitvarai iš savaitę trunkančio festivalio Prancūzijos Berck sur Mer kurorte bei kitų pasaulio kampelių.
News Bridgepix nuotraukos
