Retas, išgirdęs kalbant apie plastinę chirurgiją, prieš akis mato ne dailias žurnalų viršelių herojų linijas, bet žmones, kuriems šios srities specialistai grąžina išvaizdą po avarijų, traumų, ar tuos, kurie nuo vaikystės kentė patyčias dėl įgimto veido ar kūno defekto.
Gydytojai sako, kad pacientų, norinčių tiesiog save patobulinti, – mažuma. Smukusi valstybinių institucijų ir piliečių pagarba ne tik gyvybei, bet ir gydytojams iškreipia šių specialistų darbą, o privati medicina dar sunkiai randa vietą ilguose biurokratijos koridoriuose.
Savaitraštis „Ekonomika.lt“ tęsia pokalbių ciklą su gydytojais ir šį kartą pateikia išskirtinę diskusiją su trijų didžiausių plastinės chirurgijos klinikų Lietuvoje specialistais.
Diskusijoje dalyvavo Grožio terapijos ir chirurgijos klinikos „Sugihara“ plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojas medicinos mokslų daktaras Darius Radzevičius, Lietuvos plaštakos chirurgijos ir reabilitacijos draugijos „Manus Lithuanica“ pirmininkas, „VitkusClinic“ plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojas Darius Jauniškis, Vilniaus universiteto ligoninės Žalgirio klinikos Veido ir žandikaulių skyriaus vedėjas, DR klinikos plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojas Renaldas Vaičiūnas, Lietuvos plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos draugijos prezidentas, DR klinikos plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojas Dainius Balčiūnas.
Atrodo, kad apie jus ir kolegas girdime nuolat. Tačiau retai kas susimąsto, koks iš tikrųjų yra kasdienis jūsų darbas. Ko visuomenė nežino apie plastinę rekonstrukcinę chirurgiją?
D. Jauniškis: Mes visada vaikštome peilio ašmenimis. Nedidelis nukrypimas – ir iš karto puola žurnalistai, advokatai. Žinoma, to neišvengsime. Žmonės turi suprasti, kad pacientams nelinkime blogo – mes norime padėti ir nesvarbu, ar tai smulkus defektas, ar didelė rekonstrukcinė operacija. Darbas sudėtingas, dirbame su audiniais, pasitaiko, kad ne visada gali prognozuoti, kaip gis.
D. Radzevičius: Gal žmonės įsivaizduoja, kad mes lyg teptuku paišome. Nesame skulptoriai, mes esame gydytojai chirurgai. Plastinės operacijos rizikingos, nes sveiki pacientai ateina pasitobulinti veido ar kūno linijų. Chiruginė korekcija – rimtas įsikišimas į žmogaus kūną, tad visuomet egzistuoja komplikacijų, infekcijų, siūlių netoleravimo rizika. Šiai chirurgijos šakai būdinga, kad pacientui gali nepatikti gautas rezultatas.
Aš, pavyzdžiui, per metus operuoju apie šimtą vaikų nuo 3 iki 4 mėnesių, kuriems įgimtos plaštakos deformacijos. Kai kuriuos iš šių vaikų operuoju po kelis kartus. Ar tai kam nors įdomu? Plastinė chirurgija – tai ir rekonstrukcinė chirurgija, kai operuojami tiek vaikai, turintys įgimtų defektų, tiek suaugusieji, turintys įgimtų ir įgytų defektų. Tai ne vien nosies ir krūtų korekcija, kaip gali kai kam atrodyti.
D. Balčiūnas: Visuomenei neįdomu, kad buvo atliktos sudėtingos kūno dalių rekonstrukcijos. Tai galbūt įdomu pacientui, jo aplinkai, gal įdomu ir žmonėms, bet valstybei – ne. Valstybė iš kokių 800 litų tai vertina 10 litų. Visuomeninės organizacijos turėtų suklusti. Pastarieji treji metai parodė, kad gydytojams blogai, pinigų nėra, jie emigruoja iš Lietuvos.
Koks šiuo metu vyrauja plastinės chirurgijos įvaizdis?
D. Radzevičius: Plastinė estetinė chirurgija šiuo metu yra suvulgarinta. Neteisingai manoma, kad ši sritis – tik moterims, kurios neturi kur dėti pinigų. Mano praktikoje tokios pacientės sudaro mažą procentą pacientų.
D. Balčiūnas: Bent jau pasiekta, kad sutvarkyti atlėpusias ausis prieš leidžiant vaiką į mokyklą tapo normaliu reiškiniu.
R. Vaičiūnas: Dar yra žmonių, kurie mano, kad atliekamos procedūros visai nerimtos, ir vos ne kitą dieną tikisi eiti į priėmimą. Dėl to kylą problemų ir nesusipratimo.
D. Balčiūnas: Bet kuris aukščiausio lygio medikas galėtų jaustis Lietuvoje gerai, jei nereikėtų skraidyti budėti į Skandinaviją, Lietuvoje dirbti pusantro etato. Iš gydytojo reikalaujama aukščiausio lygio profesionalumo, atsidavimo, o duodamas minimumas. Tai žemina orumą. Visi plastinės chirurgijos specialistai pradėjo nuo mikrochirurgijos, operavo sužeistas plaštakas, pirštus siuvo, traumas, apsigimimus operavo. Bet apie tai kalbama tik per mikrochirurgijos istoriją. Nebėra įdomiausia naujiena, kad vargšui medkirčiui per 15 valandų trukusią operaciją buvo prisiūti pirštai.
Dirbate aukščiausio lygio valstybinėse ir privačiose klinikose. Kaip vertinate savo darbą?
D. Radzevičius: Ar vyksta Lietuvoje sveikatos reforma? Kaip ir švietimo reforma – nevyksta arba vyksta labai lėtai. Liūdna, bet mūsų visuomenė gydytojų nevertina. Neretai per spaudą žmonės nuteikiami prieš medikus.
D. Jauniškis: Vyrauja nuomonė, kad gydytojas yra kyšininkas. Kitaip specialistus vertina tik tie, kurie susiduria su problema, pamato, kad specialistas padėjo vaikui, broliui. Tačiau bendras požiūris į gydytojus šiandien neigiamas.
R. Vaičiūnas: 1997 metais, 1998-aisiais į medicinos kursą nebuvo surinkta studentų. Nors pasaulyje tai buvo prestižinė specialybė, lietuviams jos nereikėjo. Dabar stoja, nes studentai yra neblogai paruošiami, o paskui išvyksta dirbti į kitas šalis. Apie ką galima kalbėti, jei vieno susitikimo metu aukštas pareigūnas sako, kad gydytojas turi uždirbti tiek, kiek troleibuso vairuotojas?
D. Balčiūnas: Žinoma, gali ir normaliai uždirbti. Tačiau tada gydytojas neateis 8 ryto ir neišeis 5 vakaro, jis dirbs daug ilgiau, neturės nei valdiškos mašinos, nei kompiuterio, nei telefono. Jis taip pat neturės laisvalaikio, negalės skirti laiko savo vaikams ir kitiems poreikiams.
R. Vaičiūnas: O jei 150 litų pakeliama alga, tai skelbiama kelis mėnesius per visas žiniasklaidos priemones.
D. Balčiūnas: Be to, budintiems gydytojams nėra šeštadienių ir sekmadienių, jie dirba pagal slankųjį grafiką. Pavyzdžiui, jei Norvegijoje dirbi sekmadienį, gauni keturis kartus daugiau. Prisimenu, kaip skaičiavome: iš devynerių metų darbo trejus sudarė vien budėjimai, nes teko tai daryti kas trečią parą. O po budėjimo net namo būdavo sunku parvairuoti. Todėl nebereikia kelti klausimo, kas gydys mūsų vaikus. Reikėtų klausti – kas gydys mus pačius?
D. Jauniškis: Man net buvo toks nutikimas, kad važiuodamas namo po budėjimo paskambinau namiškiams, o vyresnioji dukra klausia: „Kada, tėveli, užeisi svečius?“ Žmonės tai supranta tik tada, kai pradedi aiškinti, kiek metų mokeisi, kaip mokeisi, kiek budėjai, kiek knygų ir straipsnių perskaitei. Stengiuosi pacientui aiškinti tokius dalykus, tada viskas apsiverčia. Kartą teko jaunam kolegai padėti pacientui prisiūti pirštus. Už viršvalandžius gavau 56 litus ir 51 centą. Nors nuo dešimtos vakaro iki trijų ryto siuvome pirštą.
R. Vaičiūnas: Pacientai dažnai mano, kad gydymas yra nemokamas, ir jo visai nevertina. Pasitaikė, kad po operacijos sunkiai sužeistas pacientas labiau domėjosi mašina nei savimi. Mat žinojo, kad juo bus pasirūpinta...
Ar jūsų pacientai nėra tik labai turtingi žmonės, galintys naudotis jūsų paslaugomis ir koreguoti veido, kūno defektus?
D. Radzevičius: Per 20 ir 21 amžių pasikeitė pirkėjo filosofija. Apie septintąjį dešimtmetį buvo savaime suprantama, kad turtingas žmogus perka brangius daiktus, o neturtingas – pigius.
Šiais laikais viskas pasikeitė. Kai kurie turtingi žmonės nemato reikalo pirkti brangios stiklinės, perka iš „Ikea“. Jiems gal ir koks veido trūkumas nemaišo, gyvena, ir tiek. O mažiau uždirbantieji mano, jog nėra toks turtingas, kad pirktų prastus daiktus, ir perka brangią stiklinę. Neretai jiems reikia ir plastinės chirurgijos paslaugų. Manau, kad plastinė chirurgija yra prieinama didžiajai daliai visuomenės, tik kai kuriems reikia laiko operacijai susitaupyti pinigų.
R. Vaičiūnas: Kai kurie pacientai sunkiai dirba ir ilgai taupo, kad galėtų pasidaryti vieną ar kitą plastinę operaciją. Tada jie siekia gauti už mažiausią kainą maksimaliai, jaučiasi taip, lyg gydytoją pirktų.
D. Jauniškis: Teko skaityti vieno daug praktikos turinčio Baltarusijos plastinės chirurgijos specialisto knygą. Jis teigė, kad nebeoperuoja žmonių, sakančių, kad tai paskutiniai jų pinigai, arba tų, kurie operaciją nori darytis išperkamosios nuomos būdu.
Plastinės operacijos kainos svyruoja nuo kelių iki kelių dešimčių tūkstančių litų, o vidutinė lietuvio alga vos perkopė per 2 000 litų. Kodėl plastinės chirurgijos paslaugos tokios brangios?
D. Balčiūnas: Plastinės chirurgijos, plastinės rekonstrukcinės chirurgijos įkainiai yra žemiausi iš visų chirurginių specialybių.
D. Radzevičius: Kalbant apie plastinę estetinę chirurgiją, ji nėra būtinybė, tai – prabanga. Šios paslaugos brangios, nes tai labai sudėtingos operacijos. Pavyzdžiui, reikia patobulinti nosį, kur matomas kiekvienas milimetras, o komplikacijos gali būti skausmingos ir pavojingos. Galų gale tai yra privatus verslas.
R. Vaičiūnas: Jei per avariją nosį nukerta stiklas ir visą sulaužytą ir ištinusią ją prisiuvi, žmogus jaučiasi be galo dėkingas ir laimingas ją turėdamas. Tačiau jei žmogus ateina patobulinti gražios nosies, jis reikalaus tobulumo, o rizikos neįvertins.
D. Balčiūnas: Kaina negali būti mažesnė nei savikaina. Mes ir taip beveik viską už savikainą atliekame. Kadangi esame ES, perkame brangiai, bet, deja, uždirbame mažai.
D. Radzevičius: Jei pacientui per brangu, siūlome vykti kitur. Vien pusantros valandos anestezija gali kainuoti iki 2 000 litų, o kur dar kiti operacijai reikalingi daiktai.
Daug viešai kalbėta, kuriuo keliu Lietuvai pasukti. Paslaugų sektorius apibūdintas kaip vienas iš tų, kurie gali pritraukti užsienio pinigų. Ar galime tapti medicininio turizmo šalimi?
D. Radzevičius: Medicininis turizmas klesti Čekijoje. Ten Europos vidurys. Vokiečiai, prancūzai gali atvykti su mašina. Personalas kalbės vokiečių arba bet kokia kita kalba. Ar galime pasiūlyti atvykti į Lietuvą? Ne.
D. Balčiūnas: Lietuva rengia skrydžius į 19 miestų, bet ne į ES sostines.
D. Radzevičius: Apie trečdalį mūsų pacientų sudaro Londone ar kitose šalyse gyvenantys lietuviai.
D. Radzevičius: Jie čia grįžę gali daug daugiau leisti, nei leistų sau elgtis su vokiečių kilmės plastinės chirurgijos profesionalu. Be to, aplanko šeimą.
D. Jauniškis: Susidūrusiesiems, pavyzdžiui, su Anglijos oficialia medicina, daug paprasčiau nusipirkti lėktuvo bilietą ir parvykti į Lietuvą.
D. Balčiūnas: Skambina, sako, kad dar liko laukti 6 valandos laukiamajame. Klausia, ar priimsite, nusiperka bilietus ir po kelių valandų jau būna čia.
Iš Vakarų atkeliavę paslaugos teikėjo ir paslaugos gavėjo santykiai vystosi ir Lietuvoje. Žmonės vis aršiau gina savo teises, kovoja, kad būtų atlyginta žala. Netapsite kai kurių pacientų pasipelnymo šaltinu?
D. Radzevičius: Europoje iki teismų neprieinama. O Amerikoje vien teismai. Sunku prognozuoti, kokiu keliu pasuks Lietuva.
D. Balčiūnas: Lietuvoje mus gina įstatymas. O Amerikoje nenusipirksi automobilio be advokato.
R. Vaičiūnas: Kiekvienas iš mūsų laikosi garbės kodekso, turi prisiimti atsakomybę, stengiamės, kad pacientai liktų patenkinti. Tiek gydytojų, tiek pacientų yra visokių. Daug yra konfliktiškų žmonių. Konsultacija – svarbiausia. Jos metu viską pacientui išaiškiname, bet dažniausiai jis girdi tai, ką nori girdėti.
D. Jauniškis: Gydytojas pats turi suprasti, ar pacientas jį išgirdo. Pacientai pasirašo dokumentus, paskui lengvai gali medikus juodinti, tačiau gydytojas tokiu atveju apie pacientą negali nieko pasakyti. Net fakto, kad jį konsultavo ar gydė. Džiugu, kad procesai vyksta ir gydytojas gali paduoti pacientą į teismą. Taip pavyksta šiek tiek apsiginti, nors į teismą paduoti galima tik po įvykusio viešo juodinimo.
D. Radzevičius: Pacientai turi visas teises, gydytojas – tik pareigas.
Lietuvoje steigiama vis naujų plastinės chirurgijos klinikų. Ar mūsų šaliai jų ne per daug?
D. Radzevičius: Gali būti tiek, kiek plastinės chirurgijos specialistų. Ir dar daugiau.
D. Balčiūnas: Atlikti skaičiavimai rodo, kad šalyse, šiek tiek aukštesnėse nei vidutinio lygio, 1 milijonui gyventojų reikia 20, 30 šios srities chirurgų. Tačiau Kalifornijoje, Brazilijoje jų gali reikėti apie 120, o Japonijos šiaurėje – 2.
