Norintiems pamatyti „Sostų karus“ realybėje kanalas „Viasat History“ pradėjo rodyti dokumentinį serialą „Kruviniausia Britanijos dinastija“, pasakojantį apie Plantagenetų tarpusavio kovas. Šio serialo autorius Danas Jonesas davė išskirtinį interviu portalui tv3.lt, o serialą galite žiūrėti pirmadieniais 22.00 val.
Taigi pradėkime. Kaip Jums gimė mintis kurti šį daugiaserijinį filmą? O gal ji šovė į galvą netikėtai?
Šis daugiaserijinis filmas – tai tam tikra prasme mano knygos „Plantagenetai“ ekranizacija. Tačiau knyga ir filmas nėra tas pats. Taigi užuot pasakoję apie viską, nusprendėme pasirinkti keturis labiausiai patikusius pasakojimus ir sukurti keturis nuoseklius filmus. Kiekviena dalis yra atskiras filmas. Tada nusprendėme... turėjome nuspręsti... ar tai bus eilinis dokumentinis filmas, kuriame be perstojo tarškama į filmavimo kamerą, ar mes pasistengsime suteikti jam teatrališkumo. Kilo dvejonių. Kiek buvau matęs istorinių laidų, kuriose naudojama inscenizacija, visos jos visiškai nevykusios. Tikras šlamštas. Sakykime tiesiai – dažniausiai istorijos inscenizacijos yra šlamštas. Vienintelė gera istorijos inscenizacija iš mano matytų – tai „Sostų karai“. Tai stulbinamas filmas. Svarstėme, ar galėtume mąstyti panašiai, panaudoti panašias vertybes ir idėjas bei sukurti istorinį dokumentinį filmą, kuris sukeltų panašių jausmų kaip ir „Sostų karai“. Kaip tik tokį tikslą ir užsibrėžėme. Nepamenu, koks buvo „Sostų karų“ biudžetas. Rodos, beveik po du milijonus svarų, arba po keturis milijonus dolerių, kiekvienai serijai. Mes neturėjome keturių milijonų kiekvienai serijai, tačiau, manau, pasiekėme daug... Pasirinkome filmavimui vietų prie Bukarešto, pakvietėme garsių aktorių, mums talkino įžymios kino studijos, filmavome įvairioje aplinkoje. Manau, kad atkūrėme istoriją taip tiksliai, kaip dar niekam iki šiol nebuvo pavykę.
Tai itin niūrus pasakojimas. O kas Jus sukrėtė labiausiai, kai tyrinėjote Plantagenetų dinastijos istoriją?
Tai vienos šeimos aštuonių kartų istorija. Daugelis nesielgia taip su artimaisiais, kaip elgėsi šios šeimos nariai. Taigi pirmoje dalyje pasakojama apie Henriko II, jo žmonos bei jų vaikų vaidus. Toks priešiškumas mums visiškai nepriimtinas. Atrodytų, kad tėvo neturėtų džiuginti tai, ką jam padarė sūnūs, tačiau, manau, Henrikas II iš tiesų didžiavosi tuo, kad užaugino keturis kuo žiauriausius, nuožmiausius, negailestingiausius ir maištingiausius sūnus. Jie puldinėjo net ir jį patį. Plantagenetų istorija mus žavi ir glumina. Labiausiai sukrečia pirmųjų dviejų iš aštuonių kartų gyvenimas, palikęs pėdsaką kitoms kartoms.
Kaip Plantagenetų dinastijai pavyko užkopti į valdžią ir įsitvirtinti?
Patekti į valdžią jiems padėjo pergalės ir itin išmintinga politika. Dėl to ir Henrikas II iškilo bei klestėjo iki 1154 m. Žinoma, daug lėmė ir sėkmė – karaliams gimė sūnūs. Ir jeigu žvelgsime į istoriją iki XV amžiaus pabaigos, matysime, kad Jorkų ir Lankasterių dinastijos, kurios priklausė Plantagenetų dinastijai, skynėsi kelią keturis šimtus metų, nes šeimoje vis gimdavo sūnūs. Tiudorai išmirė, nes, kaip žinote, trijose kartose nebuvo sūnų. Tai šiek tiek daugiau negu šimtas metų. Taigi galime kalbėti ir apie genetinę sėkmę. O kur dar stulbinama ištvermė, savo didybės pajautimas ir gebėjimas tą didybę parodyti pasauliui – tam tikra prasme kurti mitus apie save pačius. Tai ypač akivaizdu XIV amžiuje, kai valdžia buvo Edvardo III rankose, kai buvo gajus mitas apie Keliaraiščio ordiną, kai iš lūpų į lūpas keliavo legenda apie šv. Jurgį, kai atsirado angliškumo idealas kaip priešingybė prancūziškumui. Tai buvo propagandos meistrų klestėjimo laikotarpis. Šiandien mes tai vadiname prekės ženklo sklaida. Tačiau tai iš esmės tas pats. Nepaisant nelaimių, ištikusių šeimą, jos atkaklumas ir politinis įžvalgumas lėmė sėkmę iš kartos į kartą.
Kuris, Jūsų nuomone, dinastijos narys buvo įžymiausias ir įtakingiausias?
Manau, kad Ričardas Liūtaširdis, nors iš visų Plantagenetų karalių jam gal mažiausiai rūpėjo Anglija. Beveik negyveno čia. Gimė Oksforde, bet buvo augintas kaip princas Pietų Prancūzijoje. Tapęs karaliumi, leidosi į Kryžiaus žygį. Grįžtantis iš žygio buvo pagrobtas ir vienus metus laikomas įkaitu. Trumpam grįžo į Angliją ir vėl išvyko ginti savo prancūziškų žemių. Mirė praėjus dešimčiai metų nuo karūnavimo dienos. Tačiau jis vienintelis karalius, kurio statula stovi prie Parlamento rūmų. Jis yra tas karalius, kuris pasirodo kiekvieno pasakojimo apie Robiną Hudą pabaigoje. Tai karalius, buvęs garsus savo gyvenimo laikotarpiu. Legendos apie jį buvo pasakojamos nuo Škotijos iki Jeruzalės. Taigi jis garsiausias, tačiau mažiausiai įtakingas. Galėtume teigti, kad iš tiesų nelabai garsus Henrikas III buvo įtakingiausias ir jam priklauso laurai už įstabios Vestminsterio abatijos architektūrą. Mes savo filmo antroje dalyje inscenizuojame jo kivirčą su Simonu de Montfort‘u, kuris davė pradžią tokiam parlamentui, koks jis yra dabar. Deja, Henrikui III koją tam tikra prasme pakišo jo paties sūnaus Edvardo I politinis išprusimas. Vėliau sūnus tapo didžiu kariu, „škotų kūju“, Velso užkariautoju, o apie Henriką III niekas nieko nežinojo. Taigi juokinga, bet garsiausieji turėjo mažiausią įtaką, o mažai žinomi buvo įtakingiausi.
Galbūt kai kurie dalykai, elgesys, taktika šiandienos politikoje arba apskritai turi šaknis Plantagenetų dinastijoje?
Manau, kad taip. Yra ko pasimokyti. Svarbu, kad vadovai būtų ne tik stiprūs, bet ir gebantys priimti visapusiškai naudingus sprendimus. Pasiekti pusiausvyrą tarp tironijos ir silpnavališkumo sunku, ir labai mažai karalių to pasiekė. Henrikui II tai pavyko. Edvardui III irgi. Galima sakyti, ir Edvardui I. Tačiau akivaizdu, kad labai sunku būti galingu, stipriu, ryžtingu, gerbtinu valdovu, netampant tironu. Daug ko nesame išmokę iš Plantagenetų eros, matome, kaip istorijoje problemos vis kartojasi. Plantegenetų dinastija nustatė pagrindines taisykles, ką reiškia būti didžiu karaliumi ir kaip išlaikyti pusiausvyrą tarp sutarimo su pavaldiniais ir savo egoistinių tikslų siekimo...
Kiek laiko filmavote pirmąsias filmo dalis?
Filmavimas truko apie tris mėnesius. Scenos, kuriose aš kalbu, buvo filmuojamos penkias su puse savaitės, tada dar šešias savaites inscenizavome įvykius netoli Bukarešto, Rumunijoje. Taigi užtrukome tris mėnesius filmuodami, ruošėmės filmavimui du mėnesius ir tvarkėme filmuotą medžiagą dar du mėnesius. Visom keturioms serijoms sukurti prireikė septynių ar aštuonių mėnesių.
