Pasak naujausio mokslininkų kompiuterinio modeliavimo, toli gražu ne visos egzoplanetos, iš išorės labai panašios į mūsų Žemę ir turinčios skysto vandens, gali būti tinkamos gyvybės vystymuisi. Tam labai didelę įtaką turi planetos branduolys.
Tolimųjų planetų formavimosi subtilybes tyrinėjo MIT instituto mokslininkai Linda Elkins-Tanton ir Sara Seager. Tyrimus paskatino vis didesnis atrandamų naujų egzoplanetų kiekis – kai kurios iš jų skrieja vadinamoje „gyvybės zonoje“ (gyvybei palaikyti tinkamame nuotolyje nuo gimtosios žvaigždės). Dėl to didėjantis mokslininkų ir astronomų mėgėjų entuziazmas dėl nežemiškos gyvybės atradimo vis labiau skatina mokslininku aiškintis, kokios dar sąlygos, be vandens ir temperatūros, yra būtinos arba bent jau labai reikšmingos gyvybės vystymuisi.
Tad amerikiečių mokslininkų atliktas tyrimas susilaukė labai didelio susidomėjimo. MIT instituto mokslininkai nusprendė patikslinti, ar visos kietos planetos su paviršiniu skystu vandeniu turi geležinį branduolį, būtiną magnetinio lauko sukūrimui. Toks magnetinis laukas Žemėje saugo pakankamai trapią gyvybę nuo pavojingo Saulės vėjo – elektringųjų dalelių srautų.
Linda Elkins-Tanton ir Sara Seager, pasinaudojusios superkompiuterio galimybėmis, sukūrė Žemės tipo planetų formavimosi modelį, į kurį pasistengė įtraukti labai daug skirtingų pradinių sąlygų. Paaiškėjo, jog daugeliu atveju planetose nesusiformuoja geležinis branduolys, kaip Žemėje.
Tipiniu atveju (jam priklauso ir Žemės formavimasis), susidūrus besikuriančioms planetoms ir veikiant intensyviam radiaciniam fonui vidiniai planetų sluoksniai išsilydė. Dėl to sunkesni elementai suspėjo nugrimzti į gilesnius planetos sluoksnius. Tokiu būdu Žemėje susiformavo trys atskiros zonos – kieta paviršinė danga, skysta mantija ir geležinis branduolys (savu ruožtu jis sudarytas iš kietos centrinės dalies ir skystos išorinės).
Jeigu planeta formuojasi toliau nuo žvaigždės, tačiau vis dar skysto vandens zonoje, jos vidus atrodo kitaip – vėstant planetai, susidaro įvairūs vidiniai sluoksniais, tačiau nesusiformuoja branduolys. Bent jau taip tvirtina modeliavimą atlikę mokslininkai. Tokiose planetose centrinė dalis būna sudaryta iš silikatinės mantijos.
Taip atsitinka todėl, kad įkaitusi geležis reaguoja su vandeniu ir formuojasi geležies oksidai, kurie jau nesugeba prasibrauti į giluminį sluoksnį ir lieka įkalinti mantijoje.
Planetos, neturinčios branduolio, negali susikurti apsauginio magnetinio lauko, saugančio nuo intensyvaus kosminio spinduliavimo. Tad mokslininkai iškėlė visai logišką klausimą – ar įmanomas gyvybės formavimasis tokiose planetose, net jei kiti reikalavimai yra išpildomi? Patys tyrimą atlikę mokslininkai nusiteikę optimistiškai. Sara Seager rašo, jog „man patinka galvoti, jog gyvybė yra žymiai protingesnė už mus, tad ji gali egzistuoti daugelyje vietų pačiais įvairiausiais būdais“.
Tuo tarpu kiti mokslininkai neskuba daryti vienokių ar kitokių išvadų, tačiau tikisi, jog egzoplanetų branduolio egzistavimo faktą bus galima nustatyti netiesioginiu būdu – tyrinėjant gimtosios žvaigždės sudėtį. Tam yra įvairūs galimi metodai, belieka sulaukti naujų tyrimų rezultatų.
