Jaunystė dažnai lydima lengvabūdiško požiūrio į gyvenimą. Tačiau klaidos, padarytos per lengvabūdiškumą, gali pasivyti po ilgo laiko ir pateikti savo sąskaitą, jau žmogui esant brandžiam. Tokie pavyzdžiai dažni ir dažniausiai ypač ryškiai pastebimi gerai žinomų asmenų – politikų, visuomenė veikėjų – gyvenimuose. Viena tokių klaidų, galinčių skaudžiai atsiliepti karjerai ir gyvenimui, yra plagiatas. Panagrinėkime atvejus, kuriais senuose darbuose aptiktas plagiatas tapo karjerą griaunančiu vaiduokliu.
Rabinas Gilles Bernheimas. Prancūzija, 2013 m.
Būdamas Prancūzijos vyriausiuoju rabinu, Bernheimas mėgavosi įtaka, vadovavo didžiausiai Europos žydų bendruomenei. Tačiau vieną dieną plagiatorius medžiojantis tinklapis paviešino Bernheimo teksto (2011 m.) sutapimus su ankstesnio kito autoriaus publikuotu (2006 m.) kūriniu. Sutapimų buvo vos keletas pastraipų, rabinas gynėsi visais įmanomais argumentais, tačiau plagiatoriams Prancūzijoje būna riesta – jie užsitraukia visuomenės rūstybę. Tad netrukus Bernheimo praeitį imtasi narstyti po kaulelį, buvo aptikta daugybė jo nuodėmių, melagysčių gyvenimo aprašyme. Nors Bernheimą užstojo žydų bendruomenė, bet ir tai jo neišgelbėjo – teko gėdingai trauktis iš pareigų nepraėjus nė mėnesiui nuo skandalo pradžios. Gilles Bernheimas atsistatydino ir niekas apie jį nuo to laiko nieko nežino – jis nugrimzdo į nežinią.
Vokietijos plagiatorių medžioklė
Vokietijoje, kur labai didžiuojamasi mokslo pasiekimais ir prieš pavardę netgi rašomas mokslo laipsnis, pastaruosius keletą metų imta medžioti plagiatorius dar intensyviau nei bet kur kitur. Viskas prasidėjo nuo gynybos ministro Karl-Theodor Guttenberg.
2009 m. jį įtarė plagijavus savo daktaro disertaciją. Ministrą spauda ir akademinė bendruomenė persekiojo iki pat jo atsistatydinimo dėl plagiato 2011 m. Ministras tapo tiek nekenčiamas, kad kai kurie aktyvistai netgi įkūrė visos Vokietijos plagiatorius medžiojančią internetinę bendruomenę. Guttenbergo pavardė tapo šios bendruomenės pavadinimu, o viskas, kas susiję su plagijavimu, įgijo bendrinį Guttenbergo terminą. Buvusiam ministrui tokia nešlovė tapo nepakenčiama ir jis emigravo iš šalies. Daugiau apie jį nieko nežinoma – šis žmogus irgi dingo iš visuomeninio gyvenimo.
Po Guttenbergo Vokietijoje kilo tikra „raganų medžioklė“ – praktiškai visi pareigūnai ar bent kiek aukštesnę padėtį užimantys asmenys buvo tikrinami spaudos ir aktyvistų. Dėmesio neišvengė ir privačių bendrovių vadovai. Plagiato medžioklės aukų atsirado šimtai, inicijuota daug patikrinimo procesų. Plagiatas aptiktas Švietimo ministrės Annette Schavan disertacijoje. Ministrė irgi aršiai neigė plagiato faktą ir aršiai kovėsi su kritikais, ją palaikė ir Angela Merkel, tačiau to pakako atsilaikyti tik nepilnus metus. Ministrė atsistatydino, jos laipsnis atimtas, reputacija sugriauta visam gyvenimui.
Plagiatas – visus ir bet kada
Plagiatas gali pasivyti ir po daugybės metų. Vengrijos prezidentas Pál Schmitt 2012 m. buvo apkaltintas tuo, kad jo 1992 m. disertacija yra plagijuota. Prezidentą ėmė ginti universitetas, bet plagiatas buvo akivaizdus. Prezidentas teigė, kad su nuplagijuoto darbo autoriumi buvo draugai ir kartu vykdė tyrimus, tačiau tokie argumentai neužglaistė plagiato fakto. Nepraėjus nė 4 mėnesiams, prezidentas Pál Schmitt atsistatydino dėl plagiato kaltinimų. Šis atvejis įdomus, kad plagiatas pasivijo net po 20 metų ir nuvertė aukščiausią šalies vadovą (ką jau kalbėti apie žemesnių pareigūnų likimą plagiato atveju).
Lenkijoje irgi rimtai vertinama plagiato problema - galioja baudžiamoji atsakomybė už plagijavimą. Universitetų dėstytojai, aptikę arba įtarę plagiatą netgi privalo kreiptis į prokuratūrą su pareiškimu dėl galimai įvykdytos nusikalstamos veikos. Tačiau ši praktika nepaplitusi, manoma, kad įstatymas per griežtas ir jį reikės keisti. Lietuvoje taip pat galioja baudžiamoji atsakomybė už autorystės pasisavinimą, tačiau žvelgiant į plagijavimo mastus šalyje, nepanašu, kad įstatymas būtų taikomas skrupulingai. Bent jau kol kas.
Taigi, Europoje plagiatas yra pakankama grėsmė, kad sužlugdytų karjerą. Ir pakankamai svari grėsmė, kad galėtų išvyti iš pareigų nuo pačių žemiausių iki pačių aukščiausių postų. Plagiatas gali iškilti ir po kelių dešimtmečių, kai karjera kopia aukštyn ir atrodo niekas negali sutrukdyti siekti aukštumų. Be to, plagiato skandalus iškeldavo dažniausiai subjektai iš šalies, kurie turėjo vienokių ar kitokių interesų atskleisti žmogaus nuodėmes viešai. Po plagiato skandalų jų „herojai“ netekdavo visų pareigų, reputacijos, jiems užsiverdavo visos durys. Niekas nenorėjo dirbti su žmogumi, kuris viešoje erdvėje garsėja kaip plagiatorius. Plagiatorių argumentų būdavo įvairiausių, bet niekas jų neklausydavo – įvertinimui užtekdavo palyginti vizualiai du tekstus į viskas tapdavo aišku.
Nors neabejotinai, visi plagiato skandalų autoriai tuo metu, kai darė savo nusižengimus, net negalėjo įsivaizduoti, kad viena nurašyta pastraipa pridarys kolosalių problemų ir sugriaus karjerą ar netgi gyvenimą.
