Senka žemdirbių kantrybė: šiemet nesulaukę kasmetinių išmokų už kvotinį pieną, jie užsimena apie protesto mitingą prie Vyriausybės.
Pieno gamintojai jaučiasi visiškai užspeisti į kampą – ne tik spaudžiami perdirbėjų, bet ir apgauti Vyriausybės. Ūkininkai buvo maitinami pažadais, kad gaus didesnes išmokas. Tačiau dabar aiškėja, kad tam šių metų biudžete visai nėra pinigų.
Jaučiasi apgauti Vyriausybės
„Pieno kilogramo supirkimo kaina nukritusi per 30 centų, dėl to ūkio nuostoliai didžiuliai. Sumažinus kainą vienu centu, ūkis per metus netenka 20 tūkstančių litų, o sumažinus 30 centų, nuostolis – apie 600 tūkst. litų. Kol kas karvių nenorime pjauti“, – sakė Panevėžio rajono Jotainių žemės ūkio bendrovės vadovas Antanas Balčiūnas.
„Daug kas skambina ir teiraujasi, pjauti galvijus ar dar palaukti. Pieno supirkimo kainos – vis dar dugne, nerandama lėšų ir subsidijoms už pieną. Vyriausybė žadėjo išmokas mokėti, kaip ir 2009 metais, liepą, tačiau dabar sako, kad šiemet jų visai nebus. Pasirodo, kad negalime pasitikėti valdžios vyrų žodžiais“, – apmaudo neslėpė Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos (LŽŪBA) direktorius Jonas Sviderskis. Anot jo, kaimynai latviai pieno gamintojams jau išmokėjo 75 proc. subsidijų už pieną. „Latviai nėra turtingesni už mus, tačiau savo pažadus žemdirbiams tesėjo. O mes liekame kvailių vietoje. Vieną dieną pažadėjo, o kitą pasakė, kad pinigų nėra. Būsime priversti išmokų reikalauti su plakatais rankose. Greičiausiai reikia rinktis prie Finansų ministerijos“, – dėstė J.Sviderskis.
Laikosi iš paskutiniųjų
Anot LŽŪBA direktoriaus, pieno supirkimo kainos nebepadengia savikainos, todėl ūkiai, ypač investavusieji į modernizavimo projektus, laikosi iš paskutiniųjų. „Pieno gamybos kilogramo savikaina yra vidutiniškai 80–82 centai, o už parduodamą pieną temokama apie 76 centus, stambesniems ūkiams – iki 84 centų. Pieno ūkiams išgyventi darosi vis sunkiau“, – pasakojo J.Sviderskis. Jotainių žemės ūkio bendrovės direktorius guodžiasi, kad ūkio neslegia paskolos, kitaip ant fermų durų tektų kabinti spynas. „Pasitvarkome tiek, kiek sukaupiame savo lėšų. Kai tokios mažos supirkimo kainos, imti paskolas ir investuoti į pieno ūkį neįmanoma. Nenorime prasidėti su bankais, nes gali būti riesta“, – teigė mišraus ūkio vadovas.
Rokiškio rajone esančio pieno ūkio savininkas Almantas Šedys pabrėžė, kad pieno gamintojams smogė ir išaugusios pašarų kainos. „Pernai už rapsų toną jie mokėjo apie 1 500–1 550 litų, rapsų išspaudų tona kainavo 800 litų, o šiemet už toną rapsų išspaudų jau reikia mokėti 1 200 litų, už toną rapsų – apie 1 600 litų. Nuo 1 150–1 200 litų iki 2 000 litų pabrango ir tona sojos rupinių“, – augančias pieno gamybos išlaidas skaičiavo ūkininkas.
Norėtų atsisakyti pieno gamybos
Ne viena žemės ūkio bendrovė, taip pat ir nemažai ūkininkų kremtasi, kad investavo į pieno ūkius. „Gailiuosi, kad pernai pastačiau naują didelę mėšlidę. Reikėjo atsisakyti gyvulių ir gyventi iš augalininkystės ūkio. Dabar ką uždirbi, tenka sukišti į pieno ūkį. Tai prieštarauja rinkos dėsniams“, – nusivylimo pieno gamyba neslėpė A.Šedys. Ūkininkas augina nemažai javų, tad galėtų verstis tik augalininkyste. „Grūdai, rapsai yra populiarūs – iš jų gaminame dar ir bioetanolį, ir biodyzeliną. Tačiau jei nebeliks gyvulių, nuskurdinsime žemę“, – pasakojo rokiškėnas, kuriam rūpi ūkininkavimo perspektyva.
„Ne kartą sakiau, kad gailiuosi, jog rekonstravome fermas. Be pieno ūkio dabar gyventume kur kas ramiau. Perdirbėjai tiesiog tyčiojasi iš žemdirbių. Juk dabar šviežio pieno nebereikia – pieno produktų galima pagaminti iš pieno miltelių, kurių galima iš bet kur atsivežti“, – apgailestavo Kėdainių rajono Krakių žemės ūkio bendrovės vadovas Nikolajus Danilčenko. Jis neabejojo, kad bendrovė daugiau naudos turėtų, jei grūdais nešertų savo gyvulių, o juos parduotų. „Turime mėsos cechą, galėtume grūdus parduoti, pirkti importinę kiaulienos žaliavą ir gerai gyventi. Bet norime gaminti kokybišką lietuvišką produkciją. Tik ar to reikia?“ – retoriškai klausė Krakių žemės ūkio bendrovės vadovas.
„Skelbiame, kad reikia remti gyvulininkystę, tačiau visą gausų javų derlių skubame išvežti. Kodėl grūdų nesušeriame gyvuliams ir nesiekiame gaminti didesnės pridėtinės vertės produktų? Kur mūsų strategija ir prioritetai?“ – žemės ūkio politikos prieštaravimų įžvelgė J.Sviderskis.
Naujos sutartys neišgelbės
Skelbiama, kad pieno sektorius Europoje atsigauna, auga pieno miltų, riebalų kainos, tačiau mūsų pieno gamintojams kelti supirkimo kainas perdirbėjai neskuba. Anot žemdirbių, supirkimo kainos mažinamos staigiai, bet keliamos labai vangiai. „Beveik visos pieninės – užsienio kapitalo rankose, savininkai nori gerų dividendų. Jei valdžia nepalaiko žemdirbių, o jie patys neorganizuoti ir nerodo vieningos jėgos, susidaro puikios sąlygos perdirbėjams klestėti. Kitose šalyse tokių dalykų nėra. Štai neseniai lankėmės Vokietijoje, Lenkijoje – ten pieno gamintojams mokama kur kas daugiau. Daugiau gauna ir Latvijos, Estijos žemdirbiai, o mūsų žemdirbiai per daug kantrūs“, – dėstė N.Danilčenko.
Pieno gamintojai daug nesitiki ir iš naujų tipinių pieno pirkimo–pardavimo sutarčių, kurios įsigalios spalį. Naujosios taisyklės pritaikomos prie Europos Sąjungos reglamento. Pagal jas pieno pirkimo–pardavimo sutartyse nebus privalu numatyti sutarties galiojimo trukmę, nutraukimo sąlygas ir baudas už nenupirktą ar neparduotą pieną. Naujos sutartys leis pieno gamintojams ir supirkėjams sudaryti ilgalaikes sutartis. „Tokios sutartys žemdirbiams tegali padėti kaip pašarvotajam žvakės. Lietuvoje perdirbėjai karaliauja, o Konkurencijos taryba tik stebi. Niekam nerūpi, kokios produktų kainos parduotuvių lentynose, o kiek mokama žemdirbiams. Štai vokiškas sviestas pigesnis nei lietuviškas, o vokiečių pieno gamintojai gauna kur kas daugiau – 1,2 lito už kilogramą. Mūsų žemdirbiai mulkinami, bet bedantė valdžia nieko nepadaro“, – apie nepažabojamą stipriųjų įtaką kalbėjo J.Sviderskis. Žemdirbiai neslepia praradę viltį, kad Lietuvoje kuri nors valdžia imsis pažaboti susiformavusias prekybininkų ir perdirbėjų oligopolijas.
Vida Tavorienė
