Pirštai „žino“, kada spausdinant buvo padaryta klaida, nors sąmonė klaidos nepastebėjo.
Pirštai „žino“, kada spausdinant buvo padaryta klaida, nors sąmonė klaidos nepastebėjo. diena.lt nuotr.
JAV mokslininkai, remdamiesi naujausiais tyrimais, teigia, kad žmonės galvoja net ir apie dalykus, apie kuriuos jie mano negalvoją. Būtent dėl šio efekto, klaviatūros klavišais renkant tekstą, pirštai anksčiau nei smegenys „pastebi ir įvertina“ klaidas.
Be abejonės, klaidas pastebi ir įvertina ne pirštai, o tos pačios smegenys – juk jos siunčia komandas į pirštus. Tačiau smegenys įvertina ir pateikia sprendimą ištaisyti klaidą taip žaibiškai, jog žmogaus sąmonė to net nefiksuoja. Taip yra dėl to, kad klaidų analizę atlieka ne vienas, o du skirtingi mąstymo procesai, kuriuos ir atrado tyrimo autoriai.
Tai reiškia, kad labai gerai įgudęs specialistas (pvz., chirurgas, dailidė, muzikantas, pilotas ar vairuotojas) daug veiksmų atlieka automatiškai, negalvodamas apie juos. Tačiau tie veiksmai, nors jų lyg ir nefiksuoja sąmonė, yra absoliučiai kontroliuojami. Šis atradimas įneša esminės informacijos į debatus apie tai, ar žmogus sąmoningai kontroliuoja veiksmus, kuriuos atlikti jis yra itin įgudęs. Panašu, kad puikiai įvaldytam įgūdžiui sąmonės kontrolė vykdoma automatiškai, mums to nesuvokiant.
Mokslininkų grupei vadovavo profesorius Gordonas Loganas iš Vanderbilt universiteto (Tenesio valstija, JAV). Tyrime dalyvavo 72 studentiško amžiaus patyrę tekstų rinkėjai, tekstus spausdinantys mažiausiai dvylika metų ir darbo sparta prilygstantys profesionaliems tekstų rinkėjams. Pastebėta, kad jų pirštai „žinojo“, kada spausdinant buvo padaryta klaida, nors sąmonė klaidos nepastebėjo.
Pirmos tyrimo dalies metu ekrane pasirodydavo teisingas žodis, kurį reikėjo perspausdinti. Antroje eksperimento dalyje tyrėjai į kai kuriuos žodžius tyčia įveldavo klaidų, kad pamatytų, ar tekstų rinkėjas klaidą pastebės. Abiem atvejais buvo matuojamas spausdinimo tempas.
Tyrėjai pastebėjo, kad įvedus klaidą spausdinimo tempas nesulėtėja net ir tada, kai teksto rinkėjas galvoja, kad jis padarė klaidą. O kai klaidą padarydavo pats spausdinantysis, jo pirštų bėgiojimas klaviatūros mygtukais sulėtėdavo.
Anot tyrėjų, taip atsitinka todėl, kad klaidas „sukuria“ ir klaidas fiksuoja du skirtingi procesai. Išorinio (t.y., galvojančioji dalis) mėgina nuspręsti, o vidinis mąstymo procesas, (t.y., veikiančioji dalis) atlieka veiksmą teisingai arba su klaidomis, - aiškina tyrimo autorius G.Loganas. – Veikiančioji dalis stebi rankas, pirštus ir taktiliką (kaip pirštai jaučia klaviatūrą) kad nusprestų, ar veiksmas atliktas teisingai.
„Labiausiai netikėtas iš atrastų dalykų buvo klaidos autorystės iliuzija, - teigia G.Loganas. – Kai ekrane pasirodydavo žodis su klaida, teksto rinkėjai manydavo, kad perspausdintame žodyje klaidą įvėlė jie patys, net jei jų pirštai „žinojo tikrąją tiesą“.
Būtent tas „tikrasis tiesos žinojimas“ įrodo, kad įgūdžiai, kuriuos žmogus atlieka negalvodamas, yra visiškai kontroliuojami. Tyrėjai mano, kad „galvojančioji dalis“ sprendimus priima analizuodama visai kitą informaciją nei analizuoja „veikiančioji dalis“. Tačiau abi šios analizės, atliekamos vienu metu, leidžia mums sąmoningai pasiekti neįtikėtiną tikslumo ir spartos laipsnį.
Tyrėjai atmeta galimybę, kad klaidas fiksuoja tik vienas procesas. Jei taip būtų, sąmonė fiksuotų ir tai, ką atlieka pirštai.
„Vertingiausia mūsų tyrimo dalis yra ta, jog mums pavyko aptikti du klaidas fiksuojančius procesus, o ne vieną, - pabrėžia G.Loganas. – Tai yra „galvojančioji dalis“, kurios sprendimus mes suvokiame sąmoningai, ir „veikiančioji dalis“, kurios sprendimų sąmoningai nefiksuojame, tačiau jie yra teisingi.“
Saulius Žukauskas
